Vienoje atokioje saloje, pakrantėje augo nuostabus augalas melsvais
lapais. Jo šakos daugybę dienų tyliai šnarėjo vėjyje. Taip
tesėsi ne vienerius metus. Tačiau vieną dieną į pakrantę
netikėtai atūžė banga viską naikindama savo kelyje.
Vanduo plėšė jo lapus, traukė stiebus, tačiau melsvalapis
augalas iš visų jėgų laikėsi dirvoje, tvirtai įsikabinęs savo
šaknimis. Pagaliau banga atslūgo, atsigavęs po nelaimės jis vėl
bandė leisti naujus gyvybės daigus, vėl išsikeroja ir vėl
mėgaujasi šiuo pasauliu. Tačiau už kiek tai laiko atūžė nauja
banga, istorija pasikartojo. Taip kartojasi daugybę kartų, tačiau
augalas iš likusių šaknų vis augdavo iš naujo ir iš naujo.
Tačiau jis turėjo savo nelaimių kaimyną augalą, ant kurio augo
kažkas keisto, “kažkas”, kas kaip koks parazitas, siurbė visus
to augalo syvus. Tas “kažkas” vis didėjo ir didėjo, tuo pat
metu vis labiau sekindamas jį maitinantį augalą. Vieną dieną tas
“parazitas” sprogo į daugybę mažų dalelių, kurias po visą
sąlą išnešiojo vėjas, dar kitos leidosi į tolimą kelionę už
okeano. Augalas prapuolus “parazitui” pradėjo po truputėlį
atsigauti. Jis jau beveik atstatė visas savo jėgas, kai staiga vėjo
šuorai pradėjo į pakrantę ginti milžiniškas bangas. Vandens
srovės paplovė abiejų kaimynų šaknis ir jie pradingo jūroje
amžiams. Tačiau kažkas keisto dėjosi su mažytėmis, iš
sprogusio “parazito” išsisklaidžiusiomis smiltelėmis,
nukritusiomis saloje. Po pirmo lietaus iš jų pradėjo lysti maži
daigeliai. Bėgo dienos pamažu tie daigeliai pradėjo panašėti į
parazito kamuojamą augalą. Tai nebuvo tikslios jo kopijos, tačiau jie į jį
buvo labai panašūs...... Jie buvo išmėtyti po visą salą, augo
pačiuose atokiausiuose salos kampeliuose, jų buvo daug.
kažkurie iš jų pasiekė tolimą žemyną.......... Augalų
melsvais lapais saloje nebebuvo........
Isivaizduokime, kad augalas tai yra Žemės planetos gyvybė.
Dabartinio mokslo žiniomis pirmieji gyvi organizmai Žemėje
atsirado nemažiau kaip prieš 4mlr. metų. Ją jos istorijos bėgyje
ne vieną sykį naikino patys įvairiausi kataklizmai. Vieni jų
atėjo iš kosmoso gelmių, kiti buvo sukelti planetos, treti buvo
organizuoti pačių gyvų organizmų gyvybinės veiklos ir jos
produktų. Vien per paskutinius pusę milijardo metų Žemės planetą
aplankė penkios didelės katastrofos. Dinozaurų išmirimas tik
viena iš didžiausių sukelta, kaip dabar spėjama kosminio
kataklizmo, tačiau ~250 mln. metų atgalios įvyko nesulyginamai
didesnis išmirimas, kurio metu išmirė 95 % tuo metu gyvenusių
organizmų. Šią katastrofą sukėlė pati Žemės planeta. Kaip
spėjama jos priežastis buvo bazaltinis magmos išsiveržimas. Tačiau, po katastrofos, gyvybė pamažu vėl atsikariavo planetą, bet rūšių sudėtis
buvo jau kita. Kiekviena katastrofa gyvybės evoliuciniame procese
sukeldavo revoliuciją, vis labiau priartindama žmogaus atsiradimą,
po kiekvieno išmirimo įvykdavo naujų rūšių atsiradimo bumas.
Tačiau kažkada, tolimoje, ar netolimoje ateityje įvyks katastrofa,
kuri nušluos visą gyvybę Žemėje. Žemiška gyvybė išnyks
visiems laikams, jei ne......paskleisime jos po kosmosą. O tą
galime padaryti tik mes žmonės. Jeigu žemės gyvybę sulyginti su
augalu, tai mus, žmones galima sulyginti su vaisiumi kuris paskleis
naujas gyvybės sėklas kitose planetose, kituose pasauliuose.
Augalas vaisiui skiria didžiumą savo resursų. Tačiau išeikvodamas savo resursus sukuria į save panašius kitose geografinėse vietovėse. Žemiškos gyvybės
vaisius yra Žmonija, ji eikvoja daugybę resursų, dėl jos išnyksta
daugybė rūšių. Tačiau mainais už tai anksčiau ar vėliau
Žmonės atliks Marso ir Veneros “teraformingą”, jų aplinką
padarys panašią į Žemės. Kai kurie Žemės organizmai jau dabar
išgyventų Marso sąlygomis pusiaujo zonoje ir jokie jie ne
ekstremalai. Tačiau kad juos užveisti reikia bazės su reikiama
įranga, kai kuriuos reikės genetiškai modifikuoti pritaikant jų
savybes Marso aplinkai. Savaime suprantama, tai nebus indentiška
ekosistema Žemės ekosistemai, tačiau gyvybė mūsų planetoje taip
pat kinta be paliovos. Pagaliau ir mūsų planetoje anksčiau ar
vėliau bus didelis kiekis genetiškai modifikuotų organizmų.
Didžiausia klaida kurią gali padaryti žmonija, tai tapti vėžiniu
augliu. Žemės resursų naudojimas tik savo gerovei kelti ir
populiacijos augimui yra kažkas panašaus į piktybinį auglį.
Resursai išeikvoti, augalas vysta, o sėklų nėra. Kurio augalo
likimą pasirinksime? To kuris neturi sėklų ar to kuris turi? Žemės
kaip tinkamos planetos gyvybei laikas gali netikėtai
pasibaigti.............