Sapnų telegramos: Kaip Morzės kodas atvėrė duris į pasąmonės komunikaciją

 

Iš pirmo žvilgsnio Morzės kodas – XIX a. reliktas, sudarytas iš paprastų taškų ir brūkšnių – atrodo visiškai nesusijęs su sudėtingais XXI a. neuromokslo tyrimais. Tačiau būtent ši archajiška sistema tapo pagrindiniu raktu, leidusiu mokslininkams pirmą kartą istorijoje užmegzti realaus laiko ryšį su žmogumi, esančiu REM miego būsenoje.

Miego paralyžius ir „laisvosios“ akys

Didžiausias iššūkis tiriant sapnus visada buvo jų izoliacija. REM (greitų akių judesių) fazės metu, kurioje mes sapnuojame ryškiausiai, smegenys sukelia laikiną kūno paralyžių. Tai apsauginis mechanizmas, neleidžiantis mums fiziškai atkartoti sapne matomų judesių. Tačiau evoliucija paliko vieną „spragą“ – akių obuolių raumenis.

Mokslininkai suprato, kad jei sapnuojantysis suvokia, jog jis sapnuoja (tampa liucidreameriu), jis gali sąmoningai valdyti savo akių žvilgsnį. Čia į sceną žengia Morzės kodas. Užuot bandę perduoti sudėtingus sakinius, tiriamieji buvo išmokyti naudoti ritmiškus akių judesius į kairę ir dešinę kaip dvejetainį kodą.

 

 

MIT ir tarptautinis proveržis

2021 m. žurnale „Current Biology“ paskelbtas tyrimas, prie kurio prisidėjo MIT Media Lab ir kitos pasaulio laboratorijos, sukrėtė mokslo bendruomenę. Eksperimento metu buvo įrodyta, kad komunikacija yra dvipusė.

Išorinis stimulas: Mokslininkai tiriamajam miegant siuntė signalus (šviesos blyksnius ar garsus), užkoduotus Morzės principu. Pavyzdžiui, tai galėjo būti paprasta matematinė užduotis.
Vidinis atsakas: Sapnuojantysis, išgirdęs ar pamatęs signalą savo sapno audinyje, apskaičiuodavo atsakymą ir „išmirksėdavo“ jį akimis.

Vienas iš tiriamųjų vėliau pasakojo, kad sapne mokslininkų siųsta šviesa pasirodė kaip mirksintis kambario apšvietimas, kurį jis iškart atpažino kaip žinutę iš „tikrojo pasaulio“.

Mechaninis stiprinimas: Nuo biologijos iki technologijos

Šie eksperimentai nebūtų įmanomi be itin jautrios įrangos. Silpni elektriniai impulsai iš akies raumenų (EOG – elektrookulograma) yra fiksuojami, o tada mechaniškai sustiprinami ir paverčiami skaitmeniniais duomenimis. Tai primena „Miško šviesos orkestro“ principą: biologinis impulsas (žaibas ar akies krustelėjimas) yra tik pradinis taškas, kurį technologija paverčia suprantama informacija.

Kūrybinis ir egzistencinis potencialas

Kodėl tai svarbu? Tai ne tik mokslinis smalsumas. Galimybė perduoti informaciją iš sapno naudojant Morzės kodą ar panašias sistemas atveria kelius:

Kūrybinių blokų sprendimui: Menininkai ar inžineriai galėtų perduoti idėjas tiesiai iš sapno, kol jos dar neišgaravo.
Terapijai: Košmarų kamuojami žmonės galėtų „siųsti SOS signalą“ į išorę, prašydami pagalbos juos pažadinti.
DI ir žmogaus integracijai: Tai pirmieji žingsniai kuriant sąsajas, kuriose dirbtinis intelektas galėtų stebėti ir sąveikauti su žmogaus pasąmone jai priimtina kalba.

Išvada

Morzės kodas sapnuose simbolizuoja minimalizmą, kuris nugali chaosą. Tai priminimas, kad net sudėtingiausioje „vidinėje civilizacijoje“ paprastas, tikslus impulsas yra galingesnis už bet kokį triukšmą. Mes nebe tik stebime sapnus – mes pradedame juose kalbėtis.

Indija. Filosofinės religinės sistemos. Džainizmas

 

Džainizmas: Senovės Indijos Religija

Įvadas

Džainizmas yra viena seniausių Indijos religijų, kilusi iš to paties kultūrinio ir dvasinio konteksto kaip induizmas ir budizmas. Ši religija pabrėžia nesmurtą (ahimsą), tiesą ir asketizmą kaip kelią į sielos išlaisvinimą nuo gimimų ir mirčių ciklo (samsaros). Skirtingai nuo daugelio kitų religijų, džainizmas neturi vieno dievo-kūrėjo ir laiko visatą amžina, be pradžios ar pabaigos. Šiandien džainizmas turi apie 4–5 milijonus pasekėjų, daugiausia Indijoje, ypač Gudžarate, Radžastane ir Karnatakoje, tačiau jo įtaka Indijos visuomenei viršija šiuos skaičius dėl pasekėjų ekonominės galios ir etinių principų. Šiame straipsnyje aptarsime džainizmo kilmę, įkūrėją, pagrindinius principus ir palyginsime jį su induizmu bei budizmu.

Džainizmas dažnai siejamas su Indijos filosofine tradicija, vadinama šramana, kuri pabrėžė asmeninį dvasinį tobulėjimą per asketizmą, o ne ritualus ir aukas, būdingus vedinei tradicijai. Religijos pasekėjai, vadinami džainais, tiki, kad jų tikėjimas yra amžinas ir atsinaujina kiekviename kosminiame cikle per 24 tirthankarus – dvasinius mokytojus, kurie pasiekia visišką žinojimą ir vadovauja kitiems link išlaisvinimo.

Kilmė ir Atsiradimo Laikas

Džainizmo kilmė siekia senovės Indiją, maždaug 7–5 a. pr. Kr., Gango baseine, kur tuo metu vyko intensyvios religinės spekuliacijos. Mokslininkai mano, kad džainizmas atsirado kaip nepriklausoma tradicija, nors ir dalijasi kultūriniu fonu su induizmu ir budizmu. Tradicija laiko save amžina, be konkrečios pradžios, tačiau istoriškai ji siejama su šramanos judėjimu, kuris atmetė vedų autoritetą ir brahmanų ritualus.

Pirmieji archeologiniai įrodymai apie džainizmą randami 3 a. pr. Kr. stelose ir urvuose, pavyzdžiui, Mathuros stupose ar Hathigumpha užrašuose. Religija plito per karalių globą, tokį kaip Bimbisaros ar Čandraguptos Maurijos, kuris vėliau tapo džainų vienuoliu. Viduramžiais džainizmas patyrė nuosmukį dėl musulmonų užkariavimų, tačiau atgijo per dinastijas kaip Raštrakutai ar Hoysala. Šiuolaikiniais laikais jis įtakojo Mahatma Gandhį ir plito per diasporą į Afriką, Europą ir Ameriką.

Kai kurie tyrinėtojai sieja džainizmo šaknis su Indo slėnio civilizacija, remdamiesi jautrio simboliais ant antspaudų, kurie primena pirmąjį tirthankarą Rišabhanathą. Tačiau ne visi tirthankarai laikomi istoriniais; pirmieji 22 greičiausiai yra mitiniai, o istoriškai patvirtinti prasideda nuo Paršvanathos (8–7 a. pr. Kr.).

Įkūrėjas

Džainizmas neturi vieno istorinio įkūrėjo tradicine prasme, nes laikomas amžinu. Tačiau pagrindine figūra laikomas Mahavira (dar vadinamas Vardhamana), 24-asis ir paskutinis tirthankara dabartiniame kosminiame cikle. Mahavira gimė apie 599 m. pr. Kr. karališkoje kšatrijų šeimoje ir buvo Budos amžininkas. Sulaukęs 30 metų, jis atsisakė princo statuso ir 12 metų praktikavo griežtą asketizmą, kol pasiekė kevalą – visišką žinojimą.

Mahavira reformavo ir sistematizavo džainizmo mokymus, įkūrė vienuolių bendruomenę ir skleidė penkis pagrindinius įžadus: ahimsą (nesmurtą), satją (tiesą), asteją (nevogimą), brahmačarją (skaistumą) ir aparigrahą (neprisirišimą). Jis mirė apie 527 m. pr. Kr. Pavapuryje, pasiekęs mokšą – išlaisvinimą. Prieš Mahavirą buvo Paršvanatha, 23-asis tirthankara, kuris įkūrė bendruomenę, paremtą pasaulio atsisakymu.

india.com

Mahavir Jayanti 2018: Do You Know Where The World's Tallest Jain Statue is Located? | India.com

Ši Mahaviros statula iliustruoja jo asketišką įvaizdį, dažnai vaizduojamą nuogą Digambaros sektoje, simbolizuojantį visišką atsisakymą.

Pagrindiniai Principai

Džainizmo esmė – trys brangakmeniai (ratnatraja): teisingas tikėjimas, teisingas žinojimas ir teisingas elgesys. Pagrindinis principas yra ahimsa – absoliutus nesmurtas prieš visas gyvas būtybes, net mikroorganizmus. Džainai praktikuoja vegetarizmą, vengia šakniavaisių, kad nepažeistų dirvožemio gyvybės, ir dažnai nešioja kaukes, kad neįkvėptų vabzdžių.

Kitas svarbus principas – anekantavada (daugialypė realybė), teigianti, kad tiesa yra multifaceted ir priklauso nuo perspektyvos. Karma džainizme laikoma materialiais dalelėmis, prilimpančiomis prie sielos (dživos) dėl veiksmų, ir išlaisvinimas pasiekiamas jas pašalinus per asketizmą. Religija dalijasi į dvi pagrindines sektas: Digambarą (nuogi asketai) ir Švetambarą (baltai apsirengę).

Palyginimas su Induizmu

Džainizmas, induizmas ir budizmas dalijasi koncepcijomis kaip karma, samsara ir mokša, tačiau džainizmas yra transteistinis – atmeta kūrėją dievą ir vedų autoritetą, skirtingai nuo induizmo, kuris remiasi vedomis ir turi politeistinį panteoną. Induizme siela (atmanas) dažnai tapatinama su Brahmanu (visuotine sąmone), o džainizme dživa yra amžina, bet kintanti ir baigtinė, susijusi su materija.

Induizmas apima ritualus, aukas ir kastų sistemą, o džainizmas atmeta ritualus, pabrėždamas asmeninį asketizmą. Nepaisant skirtumų, abi religijos koegzistavo, dalijosi šventyklomis ir įtakojo viena kitą etikoje, pavyzdžiui, ahimsa Gandžio filosofijoje kilo iš džainizmo. Induizmas yra labiau inkluzinis ir įvairus, o džainizmas – griežtesnis etikoje, draudžiantis net netiesioginį smurtą.

Palyginimas su Budizmu

Džainizmas ir budizmas atsirado panašiu metu kaip reakcija į vedinę tradiciją, abu atmetė vedas ir pabrėžė asketizmą bei išlaisvinimą per asmeninį pastangą. Abu tiki karma ir samsara, bet skiriasi ontologijoje: džainizmas pripažįsta amžiną sielą (dživą), o budizmas – anattą (be savasties), pabrėždamas laikinumą.

Budizmas siūlo vidurio kelią tarp kraštutinumų, o džainizmas – griežtesnį asketizmą, pavyzdžiui, nuogumą Digambaros sektoje. Ahimsa džainizme labiau išvystyta, draudžianti bet kokį smurtą, net mintyse, o budizme – labiau pragmatiška. Mahavira ir Buda buvo amžininkai, ir kai kurie mokslininkai mano, kad jie galėjo susitikti, tačiau džainizmas yra senesnis, su Paršvanatha gyvenus prieš Budą.

Budizmas plito plačiau, o džainizmas liko daugiausia Indijoje, bet abu įtakojo Indijos kultūrą logikoje, mene ir etikoje.