Indų dvasinės sistemos. Čakros (1)

 

Indų kosmologija ir dvasinės sistemos yra labai svarbus žmonijos palikimas, sėkmingai naudojamas ir šiais laikais. Čakrų savoka yra labai svarbi įvairių krypčių tantroje ir tantrinėje jogoje. Čakrų sąvoka tai yra nuostabus Indijos kultūrinis  palikimas. Čakros yra labai svarbios tantrinėse praktikose. Šių praktikų yra ne viena. Čakrų nereikėtų suvokti kaip darinių fiziniame kūne, jos siejasi su fiziniu kūnu Sthula Sharira, tačiau jos yra mūsų subtiliame kūne, kuris sudarytas iš visai kitokios materijos, jeigu tai galima vadinti materija Sukshma Sharira. Iš viso šie kūnai pagal induizmo filozofiją yra net trys. Taigi Čakrų istema yra tarpiniame iš jų. Čakrų sistema yra naudojama tiek dvasinėse, tike fizinio kūno transformacijos praktikose. Įdomu tai kad tantrinė sistema į žmogų žvelgia kaip į kosmosos atspindį ir visos šventos vietos tėra paties žmogaus viduje, psichoenergetinėje sistemoje. Reikėtų atkreipti dėmesį į žodį "energija", tantroje ir jogoje jo esmė kita nei kad fizikoje, todėl nereikėtų tarpusavyje painioti dviejų skirtingų to paties žodžio semantinių prasmių. Žemiau pateikiami Harish Johari ir Svami Šivananda parašyti tekstai apie čakras. 

Čakrų esmė

Šiva Samhitoje (2 skyrius) Šiva aiškiai išsako gerai žinomą jogų posakį: „Kaip yra makrokosmose, taip yra ir mikrokosmose.“ Jis sako:

Dehe asmin vartte meru sapt deep samanvita, Sarita sagar shaila kshetrani kshetrapalika. Rishyo munaye sarve nakshatrani grahastatha, Punya teerthani peethani vartante peeth devata. Srishti samhar kartarau bhramante shashi bhaskaro, Nabho vayusch vannhishcha jalam prithvi tathaivcha. Trailokye yani bhutani tani sarvani dehta, Meru sam veshtya sarvatra vyavhara pravartate. Janati ya sarvamidam sa yogi natra samshaya, Brahmand sangyake dehe yatha desham vyavisthita.

Jogos pasekėjas turėtų savo stubure (meru) įžvelgti septynias salas (čakras), upes, vandenynus, kalnus, aštuonių krypčių sergėtojus, regėtojus (rishius), išminčius (munis), žvaigždes ir planetas bei visus žvaigždynus, visas šventas vietas (tirthas), specialias galios vietas (siddha peethas) ir jų dievybes, saulę ir mėnulį, ir pirminį kūrybos, išsaugojimo ir sunaikinimo šaltinį. Jis turėtų savo kūno mikrokosmose matyti penkis pagrindinius elementus (akaša, oras, ugnis, vanduo ir žemė) ir visa kita, kas egzistuoja trijuose makrokosmoso pasauliuose (lokose). Visa tai palaiko stuburas (meru) ir egzistuoja stubure. Tas, kuris žino šią paslaptį, iš tiesų yra jogas, dėl to nėra jokių abejonių.

Tai aiškiai parodo, kad čakros yra subtilūs centrai, esantys stuburo smegenyse, o ne didžiuosiuose nerviniuose rezginiuose, kurie yra už stuburo. Tuo pačiu metu čakros yra elementų, visos psichofizinės egzistencijos statybinių blokų, žaidimų aikštelė. Penki elementai kyla iš penkių tanmatrų: garso (shabda), kvapo (gandha), skonio (rasa), formos (rupa) ir prisilietimo (sparsha). Tanmatra pažodžiui reiškia „tik tai“ (tan – tas, matra – tik). Tanmatros yra grynos dažnių arba esencijos. Buvo pasakyta: „Garsas sukuria tuštumą (akaša), kaip kvapas sukuria žemę, skonis sukuria vandenį; forma sukuria ugnį, o prisilietimas sukuria orą“ (shabda gunakam akashamshabda). Iš tanmatrų išsivysto elementai (mahabhutas), o iš mahabhutų išsivysto juslės organai ir darbo organai (indriyas). Nors čakros yra subtilios, jos turi aiškų ryšį su fizinio kūno sritimis ir jų funkcijomis. Kiekviena iš pirmųjų penkių čakrų yra susijusi su konkrečiu elementu: Muladhara Čakra su žeme, Svadhishthana Čakra su vandeniu, Manipura Čakra su ugnimi, Anahata Čakra su oru ir Vishuddha Čakra su akaša. Kiekviena tanmatra yra susijusi su juslės principu, todėl kiekviena čakra taip pat yra susijusi su konkrečiu juslės organu.

Čakros arba Padmos

Čakros yra Linga Šariroje (astraliniame kūne).
Linga Šarira susideda iš 17 tatvų, tai yra:

• 5 Gjanendrijos (jutimo organai – ausys, oda, akys, liežuvis ir nosis);

• 5 Karmendrijos (veikimo organai – kalba, rankos, kojos, lytiniai organai, išangė);

• 5 Pranos (gyvybinės energijos formos – prana, apana, vjana, udana, samana);

• Manas (protas);

• Budi (intelektas).

Šie elementai turi atitinkamus centrus stuburo smegenyse ir nerviniuose rezginiuose fiziniame kūne. Kiekviena čakra valdo ir turi funkciją tam tikrame fizinio kūno centre. Šių centrų neįmanoma pamatyti plika akimi. Kai kurie neišmanėliai gydytojai bando ieškoti čakrų fiziniame kūne, tačiau jų ten neranda. Kadangi čakros nematomos mirusiame kūne, jie praranda tikėjimą šventraščiais (šastromis) ir jogos praktikomis.

Subtilioji prana juda nervų sistema Linga Šariroje (astraliniame kūne),
o grubi prana – fizinio kūno nervų sistema. Šios dvi energijos glaudžiai susijusios – jos viena kitą veikia ir reaguoja viena į kitą. Čakros egzistuoja astraliniame kūne net ir po fizinio kūno mirties. Pagal vieną mokyklą, čakros susiformuoja tik susikaupimo ir meditacijos metu – bet tai netiesa. Čakros turi egzistuoti subtilioje būsenoje, nes fizinis kūnas yra subtiliosios materijos rezultatas. Be subtiliojo kūno nebūtų įmanomas fizinis kūnas. Šios minties esmė yra tai, kad žmogus gali pajausti ir suprasti subtiliąsias čakras tik medituodamas.

Ten, kur susikerta keli nervai, arterijos ir venos, susidaro vadinamieji rezginiai (plexus). Fiziniai rezginiai, žinomi ajurvedoje (vaidja šastroje), yra: kepenų, kaklo, peties, stuburgalio, juosmens, kryžkaulio, širdies, epigastrinis, stemplės, ryklės, plaučių, liežuvio, priešinės liaukos ir kt.

Panašiai yra ir subtiliosios pranos centrai Sušumna nadi kanale. Visi kūno veiklos procesai – nerviniai, virškinimo, kraujotakos, kvėpavimo, lytiniai, šlapimo ir kt. – yra valdomi šių centrų. Tai yra subtilieji gyvybinės energijos centrai – sąmonės (čaitanijos) taškai. Kiekviena čakra subtiliajame kūne turi atitinkamą centrą ir fiziniame kūne. Pvz., Anahata čakra, esanti Sušumna kanale, fiziniame kūne atitinka širdies rezginį (cardiac plexus).

Šios subtiliosios Sušumna kanalo čakros dar vadinamos lotusais (lotusų žiedais). Kiekvienoje čakroje dominuoja tam tikra tatva (elementas), yra ją globojantis dievybė, o taip pat ją simbolizuoja tam tikras gyvūnas – tai reiškia, kad tas centras turi tam tikras to gyvūno savybes, tatvas ar gunas (kokybes).

Šešios pagrindinės čakros yra:

• Muladhara

• Svadhisthana

• Manipura

• Anahata

• Vishuddha

• Ajna

Sahasrara yra svarbiausia čakra, esanti galvos srityje. Šios septynios čakros atitinka lokas (dvasinius pasaulius): Bhuh, Bhuvah, Svah, Maha, Jana, Tapa ir Satya loka.
Muladhara iki Vishuddha yra penkių elementų (panča bhutų) – žemės, vandens, ugnies, oro ir eterio – centrai.

Kai pažadinama Kundalini, ji keliauja iš Muladhara į Sahasrara, pereidama per visas čakras. Kiekviename centre, į kurį jogos praktikas nukreipia kundalini energiją, jis patiria ypatingą anandą (palaimą), įgyja siddhi (psichinių galių) ir žinių. Pati aukščiausia palaima pasiekiama, kai Kundalini pakyla iki Sahasrara čakros.

Kiti čakrų pavadinimai:
Adhara (kitas Muladharos pavadinimas), Amrita, Ananda, Lalita, Balvana, Brahmadvara, Chandra, Dipaka, Karnamula, Gulhaha, Kuladipa, Kundali, Galabaddha, Kaladaada, Kaladhvara, Karangaka, Kalabhedan, Lalana, Mahotsaha, Manas, Talana, Mahapadma, Niradhara, Naukula, Prana, Soma, Triveni, Urdhvarandhra, Vajra ir kt.

Kai kurie šių pavadinimų nurodo tas pačias pagrindines šešias čakras. Taip pat egzistuoja daug smulkių čakrų. Kai kurie hatha jogos meistrai sako, kad yra 21 smulkioji čakra ir 13 pagrindinių, o kiti mano, kad yra 49 čakros. Senieji jogos mokytojai kalbėjo apie 144 čakras.

Talana čakra, turinti 12 raudonų žiedlapių, yra netoli gomurio,
o Manas čakra, turinti 6 žiedlapius, yra glaudžiai susijusi su pojūčiais, sapnais ir astraline kelione.

Šaltiniai:

Haris Johari. "Chacras. Energy centres of transformation"

Svami Šivananda "Kundalini Joga"

Hinduizmo mitologija. Aranjanė (1)

 

Aranjanė yra miškų ir juose gyvenančių gyvūnų deivė. Tikima, kad ji yra jų visų motina. Jos vardas kilęs iš sanskrito žodžio „araṇya“, kuris reiškia „mišką“. Deivė Aranjanė gaivina ir saugo mišką, taip pat aprūpina žmoniją maistu. Indijoje ji buvo garbinama kaip gyvybės ir vaisingumo įsikūnijimas.

Aprašymuose Aranjanė yra nenuspėjama ir paslaptinga, dažniausiai gyvenanti ramiuose miško užkaboriuose, toli nuo žmonių. Ji nebijo vienatvės ir laikosi toliau nuo civilizacijos, tačiau niekada nesijaučia vieniša. Nors retai matoma, ji dėvi žvanginčius čiurnų žiedus, kurių skambesys išduoda jos buvimą. Aranjanė taip pat mėgsta šokti tarp medžių.

Rigvedoje, viename seniausių indų tekstų, jai skirtas vienas poetiškiausių himnų – Rigvedos 10-osios Mandalos 146-asis himnas, kuris ją garbina kaip miško deivę. Jis taip pat pakartotas Taittirijos Brahmanoje.

 

Kilmė

Vieną dieną deivė Parvati stovėjo su dievu Šiva prie Kalpavrikšos medžio, dieviško noro išpildymo medžio hindu mitologijoje. Parvati buvo sužavėta medžių grožio ir paklausė Šivos, ar kuris nors jų yra ypatingesnis. Tuomet Šiva pasakė jai išreikšti norą tam medžiui, prie kurio jie stovėjo.

Parvati keletą akimirkų meditavo ir tada sušuko:
„O Dieviškoji Motina! Tu, kuri esi visur, tu, kuri esi galios ir energijos įsikūnijimas! Lenkiuosi Tau! Palaimink mus nuostabia mergina, turinčia devynias dieviškas dovanas: taiką, tyrumą, žinias, energiją, kantrybę, pagarbą, klestėjimą, sėkmę ir laimę.“

Vos tik ji ištarė norą, Šivos kvėptelėjimas jį išpildė. Iš Kalpavrikšos medžio išniro nuostabaus grožio mergina. Sužavėta ir laiminga Parvati sukalbėjo Rigvedos 146-ąjį himną ir pavadino ją Aranjane – miško deive.

 

Išvaizda

Aranjanė pasirodė su sniego baltumo kūnu, apsirengusi rožėmis. Ant jos galvos buvo gėlių vainikas, krentantis nuo auksinių plaukų. Jos veidas švytėjo tarsi saulė. Ji dėvėjo čiurnų žiedus su skambančiais varpeliais, kurie žvangėjo jai judant. Ji buvo stulbinančio grožio, gyvybinga ir žavi.

 

Rigvedos himnas (X knyga, 146-as himnas)

1. Miško deivė, kuri lyg ištirpsta regėjime. Kodėl tu neieškai kaimo? Argi nebaisu tau vienai?

2. Kai žiogai ir cikados čiulba, tarsi varpeliai skamba, Miško Valdovė džiaugiasi.

3. Ten galvijai ganosi, atrodo, kad yra būstas – arba sutemus Miško Deivė paleidžia vežimus.

4. Čia kažkas šaukia karvę, ten kitas kerta medį – o vakare miško gyventojas mano, kad kažkas sušuko.

5. Deivė nežudo, nebent artėja žudikiška grėsmė. Žmogus ragauja skanių vaisių ir ilsisi, kaip jam norisi.

6. Aš pagyriau Miško Karalienę, saldžiai kvepiančią, balzamu dvelkiančią, visų laukinių dalykų motiną, kuri nearia, bet turi maisto gausą.
   

 

 

Japonų mitologija. Yokai. Ninmenju (19)

Vertimas: Žmogaus veido medis
Kiti pavadinimai: Jinmenju
Buveinė: Kalnų slėniai

Išvaizda:
Ninmenju – tai keistas medis, kurio žiedai atrodo kaip žmogaus galvos. Nors šios galvos negali kalbėti, jos gali šypsotis ir net juoktis. Rudenį medis užaugina vaisius, taip pat primenančius veidus – jų skonis saldžiarūgštis.

Elgesys ir sąveika su žmonėmis:
Jei žmogus juokiasi iš šio medžio, gėlės su žmogaus veidais ima juoktis atgal. Tačiau jei juokas per stiprus, žiedai nuvysta ir nukrenta nuo šakų.

Kilmė:
Ninmenju yra pavyzdys to, kaip folkloras gali keliauti laiku ir per didelius atstumus, keisdamasis ir įgaudamas naujas formas.

Ši būtybė pirmą kartą pasirodo Japonijoje per Edo laikotarpį, enciklopedijoje Wakan sansai zue, kurioje aprašomi gyvūnai, augalai ir jokajai iš Japonijos ir kitų pasaulio kraštų. Šis aprašymas yra perteiktas iš kinų enciklopedijos Sancai tuhui, išleistos 1609 m. Joje teigiama, kad ninmenju kilęs iš tolimos žemės, vadinamos Daishi-koku (大食国). Daishi – tai japoniškas Mingų Kinijos pavadinimas islamo pasauliui, kilęs iš persiško žodžio tāzī. Šis žodis reiškė musulmonus ir kilo iš arabų genties Tayy, klestėjusios Abasidų kalifate.

Labai panašus medis egzistuoja ir islamo folklore – tai waq waq medis. Jis aprašomas kaip vaisius vedantis medis, kurių forma primena žmones ar gyvūnus. Šie vaisiai galėjo kalbėti, bet nuskinti greitai mirdavo. Šie medžiai augo mitinėje Waq Waq saloje, esančioje Zanj krašte, netoli dabartinio Zanzibaro Afrikoje. Legenda byloja, kad Aleksandras Makedonietis iš vieno tokio medžio išgirdo savo mirties pranašystę. Manoma, kad waq waq medis gali būti tas pats medis iš Daishi-koku, kurį mini Sancai Tuhui. Per prekybą Šilko keliu tarp Mingų Kinijos ir islamo pasaulio, tikėtina, kad ši arabiška legenda tapo pagrindu tam, ką Japonijoje vėliau pavadino ninmenju.

Šaltiniai:

https://yokai.com/ninmenju/

Japonų mitologija. Yokai. Bashō no sei (18)

Vertimas: Japoninio banano dvasia
Buveinė: Riūkiū salynas (Okinavos salos)
Mityba: Saulės šviesa ir dirvožemis

Išvaizda:
Bashō no sei yra japoninio banano (Musa basjoo) medžių dvasios. Nors kilusios iš Okinavos salų, šios dvasios dažnai aptinkamos dekoratyviniuose soduose visoje Azijoje. Dažniausiai jos pasirodo kaip žmogaus veidas tarp plačių, plokščių bananmedžio lapų.

Elgesys ir sąveika su žmonėmis:
Bashō no sei paprastai nėra agresyvios ar pavojingos žmonėms. Jos dažniausiai tik išgąsdina praeivius, netikėtai pasirodydamos šalia. Pavyzdžiui, vienoje istorijoje bashō no sei pavirsta jauna moterimi, pasirodo šalia vienuolio, medituojančio po medžiu, ir paklausia: „Ar net ir negyvi augalai gali pasiekti budos būseną?“

Vis dėlto jos ne visada nepavojingos. Vietos legendose pasakojama apie bashō no sei, kurios užpuldavo žmones ar net pastodindavo moteris. Moterims buvo patariama nevaikščioti šalia bananmedžių po 18 valandos vakaro. Jei jos taip padarydavo, galėdavo sutikti jokajų tarp plačių lapų – kartais pabaisą, kartais patrauklų jaunuolį. Po tokio susidūrimo moteris pastodavo. Gimęs kūdikis turėdavo iltis ar iltinius dantis – kaip demonas. Dar daugiau – kiekvienais metais moteris vėl pagimdydavo demoną. Tokie vaikai būdavo nužudomi girdant juos nuodingu gėrimu, pagamintu iš džiovintų kumazasa (bambukinių žolių) miltelių. Manoma, jog dėl šios priežasties kumazasa dažnai auga šalia namų Okinavoje.

Kilmė:
Istorijos apie bananmedžių dvasias plačiai paplitusios japonų, kinų ir Riūkiū tautų folklore. Edo laikotarpiu žolininkas Satō Chūryō savo raštuose aprašė šias dvasias. Jis pastebėjo, kad Riūkiū bananų giraitės buvo tokios didelės, kad jų eilių ilgis siekė daugybę kilometrų. Jis teigė, kad naktį praėjus pro jas tikrai nutiks kažkas keisto. Anot jo, šios dvasios retai daro tiesioginę žalą, tačiau jų galima išvengti nešiojant kardą. Chūryō manė, jog bananmedžiai nėra vieninteliai turintys dvasias – tiesiog dėl jų didelių lapų ir tankaus sodinimo žmonėms lengviau jas pastebėti. Dėl to apie juos ir egzistuoja daugiau prietarų nei apie kitus augalus.

Legendos:
Vienoje Nagano srities istorijoje pasakojama apie vienuolį, kuris sėdėjo lauke ir skaitė sutras, kai pasirodė graži jauna moteris, bandžiusi jį suvilioti. Vienuolis įsiuto, smogė jai kardu, ir ji pabėgo. Kitą rytą vienuolis rado kruviną pėdsaką, vedantį į šventyklos sodą, kur gulėjo perpus perpjautas bashō medis. Tuomet jis suprato, jog ta moteris iš tiesų buvo medžio dvasia.

Šaltiniai:

https://yokai.com/bashounosei/

Japonų mitologija. Yokai. Akateko (17)

Vertimas: Raudona vaiko ranka
Buveinė: Japoniniai dygioji ankštiniai medžiai (Gleditsia japonica)
Mityba: Nežinoma

Išvaizda:
Akateko pasirodo būtent taip, kaip sufleruoja jo pavadinimas – tai raudona, nutraukta vaiko ranka, kabanti medžių šakose. Paprastai ji pastebima kabančia japoniniuose dygiojoje ankštiniuose medžiuose.

Elgesys ir sąveika su žmonėmis:
Kai žmogus praeina po tokiu medžiu, akateko staiga nukrenta žemyn, siekdama išgąsdinti. Nors išvaizda kelia siaubą, ši būtybė nelaikoma pavojinga – ji nesužeidžia ir nesukelia ilgalaikės žalos.

Kartais žmonės taip pat mato gražią jauną merginą, dėvinčią furisodę (ilgarankovį kimono), stovinčią po tuo pačiu medžiu. Ji atrodo maždaug 17–18 metų amžiaus. Tie, kurie ją išvysta, netrukus suserga stipriu karščiavimu. Nėra aišku, ar ši mergina yra susijusi su akateko, ar tai visiškai atskira dvasia.

Kilmė:
Dažniausiai sakoma, kad akateko kilusi iš konkretaus medžio priešais pradinę mokyklą Hačinohės mieste, Aomori prefektūroje. Visgi yra ir kitų versijų: Fukushimos bei Kagavos prefektūrose minima, kad akateko veikia kartu su kitu jokajumi – aka ashi („raudona koja“). Ši būtybė stveria praeivių kojas, priversdama juos suklupti ar pargriūti. Kai kurie šaltiniai teigia, jog akateko ir aka ashi gali būti skirtingos tos pačios būtybės formos.

Šaltiniai:

https://yokai.com/akateko/