Prieš 250 mln. metų didžiajame išmirime, nedaug trūko
kad vandenyno gyvybė būtų pilnai išmirusi. Tačiau būtų išlikusi gyvybė
sausumoje. kuri vėliau būtų sugrįžusi į vandenyną. Juk dabar mes matome
daugybę sausumos rūšių iš naujo prisitaikiusių gyventi vandenyje,
sugrįžusių atgalios į vandenyną. Pirmieji išlipusieji į sausumą
"kosmonautai", dvikvapės žuvys, davę pradžią mums, vėžiagyviai davę
pradžią vabzdžiams ir kitiems sausumos nariuotakojams, samanų ir grybų
protėviai, davę pradžią sausumos augmenijos vystymuisi. Ir dar vienas
lyginamasis pavyzdys. Daugialąstės žemės gyvybės išplitimas įvyko
Kambre, daugmaž prieš pusę milijardo metų, tai vadinama Kambro sprogimu.
Daugialąstė gyvybė išplito staiga. Kyla klausimas ką gyvybė veikė
keturis milijardus metų. Na sakykime milijardo metų reikė jos
išplitimui. Pirmas spėjamas "Sniego gniūžtės" įvykis prieš tris su puse
milijardo meto rodytų kad vienaląsčiai buvo išplitę po visą planetą, kad
net aiškiai pakeitė jos atmosferą. Kodėl daugialąsčiams prireikė
atsirasti dar dviejų su puse ar net trijų milijardo metų? Esmė
dauginimosi algoritme, gyvybė turėjo atrasti naują dauginimosi
algoritmą, kuris leistų vienu metu turėti kelis genų variantus ir
greitai keisti kombinacijas. galiausiai Dievas savo laboratorijoje rado
sprendimą, tai lytinis dauginimasis, sugalvojo Adomą ir Ievą tiesa jie
dar buvo mikroskopiniai ir be smegenų. Tai smarkiai pagreitino rūšių
atsiradimą. Plintant gyvybei šis algoritmas buvo tobulinamas, vienos
rūšys jį išvystė labiau, kitos silpniau. Pavyzdžiui vabzdžiai dauginasi
taip, gamink daug, "neremontuok" ir greitai keisk modelius. Tas leido
vabzdžiams spėriai sukurti daugybę rūšių. Kiti sakykime visą
populiacijos genomą gali turėti viename individe, čia kalba eina apie
grybus. Ir dar vienas svarbus dalykas gyvybės hierarchiniai lygiai. Iš
pradžių buvo pavienės ląstelės, konkuruojančios tarpusavyje, vėliau jos
apsijungė į organizmus, dar vėliau organizmai pradėjo jungtis į
bendrijas (biocenozes - tam tikrus superorganizmus). Gyvybė
stabilizavosi, sudarė daugybę tarpusavio simbiozinių ryšių, sukurdama
milžinišką sistemą vadinamą Žemės biosfera. Dar vienas pavyzdys, tačiau
jau iš elektronikos. Šiuo metu elektronikoje yra du skirtingi valdymo
principai. Pirmas analoginis, šiuo principu organizuotas schemas galima
įsivaizduoti kaip organizmų bendrijas, kur sistema funkcionuoja
stabilioje būsenoje, visų jos tarpusavio elementų dėka. Kitas variantas
skaitmeniniai įrenginiai valdomi centrinio mikrokontrolerio. Sistemos
dalys gaunasi atskirtos, tiesiogiai nesąveikaujančios, tačiau jas visas
valdo kontroleryje besisukanti programa, tai primena žmogaus sukurtas
ekosistemas. Šiuo atveju, mes sprendžiame ką pasodinti, ką nupjauti, ką
užveisti, o ką iššaudyti. Taigi mikrokontrolerio vaidmenį atlieka
žmogus. Dabar pažvelkime kokia visų šių pavyzdžių esmė. Centrinis
procesorius pagaliau suprato, kad išliktų visa sistema reikalingi rimti
pakeitimai sistemos funkcionavime. Pavyzdžiui dykumos plinta,
procesorius paskaičiavo kad jas reikia užsodinti, tačiau nelabai kas ten
efektyviai auga, reikia kažko naujo efektyvaus ir staiga į priekį
išeina naujas modifikacijos procesas efektyvesnis už lytinį - genų
inžinerija. Dirbtinė horizontali genų pernaša (yra ir natūrali
horizontali genų pernaša, pirmiausia retro virusų pagalba) leidžia
greitai kurti naujus organizmus prisitaikiusius prie prie reikiamų
gamtos sąlygų. Be abejo naujos rūšys sudarys sąlygas išnykti senoms
rūšims, tačiau tokie įvykiai Žemės gyvybės istorijoje nebe pirmas
kartas. Tik dėka išmirimų ir naujų rūšių atsiradimų esame mes. Genų
inžinerija naujų rūšių atsiradimą paspartins tūkstančius, o gal ir
milijonus kartų. Taigi jeigu jūs priimate kaip natūralų lytinį
dauginimąsi genų inžineriją galima priimti kaip natūralų evoliucinį
procesą, kaip sekančią evoliucijos pakopą. Jūs sakysite, kad
pasikeitimai gali būti tokie, kad nebus vietos žmogui? Keisis ir žmogus
ir tais pačiais metodais, kažkada buvo ne vienas žmogaus porūšis, bus
sukurtas vėl ne vienas žmogaus porūšis. Jau dabar biohakeriai kalba apie
norą pasitobulinti.
Greičiausiai atsiras ir daugiau protingų gyvūnų (moksle tam naudojamas
terminas "uplifted" animals), šiuo metu šioje srityje yra nenutrūkstamai
eksperimentuojama (kol kas dominuoja žmogus ir pelės). Tačiau prie visų
mano pamąstymų pridėkime dar vieną, o kokia mūsų esmė Žemės
ekosistemoje? Ar kartais mes nesame žemiškos gyvybės žiedas, užsimezgęs
prieš 15 000 metų ir dėka tokių žmonių kaip Elon Musk, ir tokių
organizacijų kaip NASA virstantis vaisiumi? Gal būt mes tos dvikvapės
žuvys, tie samanų protėviai, kurie padarys sekantį žemiškos gyvybės
šuolį leisdami išlipti jai iš planetos ir sukurti naujas savo biosferas?
Tai yra mes esame tik žemiškos gyvybės dauginimosi organas. Kažkada
žemę aplankys kosminė katastrofa, kuri nušluos visą žemišką gyvybę
(sakykime planeta klajoklė), tačiau tuo metu jau bus jos dubliai Marse,
Veneroje, o gal jau ir kitose žvaigždžių sistemose? Panagrinėkime Marso
ir Veneros atvejus. Marse, pusiaujo zonoje, daug žemiškų rūšių gali
augti jau dabar, be jokio teraformingo, genetiškai patobulinus jų
skaičius išaugs. Žmonės į Marsą skris ne eiliniai, pakankamai valingi,
veiklūs su IQ didesniu ei vidutinis, kas lems naujos, darbščios, su
didesniu IQ žmonių rasės susiformavimą Marse. Anksčiau ar vėliau dalis
Marso rūšių bus atvežtos į žemę spręsti įvairiems klausimams, jos vėl
bus adaptuotos Žemės sąlygomis. Tai labai primins banginių sugrįžimą iš
sausumos atgal į jūrą. Veneros kolonizacija vyks truputį kitaip ir truks
ilgiau, tačiau sąlygos bus palankios beveik kaip Žemėje. Pirma dalis
išėmimas CO2 iš atmosferos, tam prireiks tūkstantmečių, Tačiau vėliau
bus galima turėti atmosferą tokią kaip Žemėje, Marse tai padaryti
nepaprastai sunku. Veneros trauka praktiškai kaip Žemės, tačiau problema
yra Veneros para, kuri ilgesnė už Veneros metus. Todėl Veneroje klestės
miškai pusę metų miegantys žiemos miegu, o pusę metų dieną naktį
vegetuojantys, saulėlydžio ir saulėtekio zonose, iš nakties pusės pūs
šaltokas vėjas. Žmogus galės gyventi visiškai be skafandrų, visiškai
taip pat kaip Žemėje.
