Kažkada, po rasių ir nacijų susiliejimo, žmonės vėl pradės diferencijuotis į naujas rases ir nacijas. Viena keisčiausių naujų žmogaus formų, kuri atsiras nekeičiant paties žmogaus genomo, o tik išnaudojant žmogaus epigenetines galimybes ir genetitiškai modifikuojant tik endosimbiontinius organizmus, bus simbiontiniai žmonės. Tai žmonės kurių galimybes papildys įvairūs kiti organizmai, jau dabar natūraliai gyvenantys mūsų viduje (įvairios kirmėlių rūšys, pirmuonys), tačiau genų inžinerijos pagalba iš parazitų paversti mutulistais. Jų pagalba bus galima pakeisti žmogaus organizmo tiek sveikatos, tiek smegenų veiklos savybes, pagerinant ir papildant žmogaus galimybes, išplečiant jutimus ir pratęsiant žmogaus amžių. Gamtoje mutualistinė simbiozė yra greičiau dėsningumas, nei kad išimtis. Visi puikiai mes žinome grybo ir medžio simbiozę, kai vienas grybas sujungia visą miško kvartalą į didžiulį superorganizmą. Arba sakykime tarakonų endosimbiontai ardantys juose šlapimo rūgštį. Be jų tarakonai žūsta. Arba vienas keisčiausių simbiozės pavyzdžių yra kerpės šią organizmų grupę sudaro kartu grybas ir dumblis. Dėl abipusės saveikos susidarė iš principo naujas organizmas. Taigi mes truputį pamėginsime pafantazuoti apie žmogaus patobulinimo endosimbiontinių organizmų pagalba galimybes.
Kiekvienas žmogus savyje turi pačių įvairiausių endosimbiontinių organizmų. Pradedant žmogui naudingais (mutualistais), tai yra įvairiomis virškinamojo trakto bakterijomis ir baigiant kenkėjais (parazitais). Tačiau genų modifikacijos pagalba galima įvairius parazitus paversti naudingais organizmais. Taip galima elgtis tiek su vienaląsčiais tiek su daugialąsčiais organizmais. Jau dabar yra žinoma, kad dalis parazitinių kirmėlių, nėra visiški parazitai, o tuo pačiu yra ir mutualistais, sureguliuojančiais atskirų šeimininko organų veiklą. Genų inžinerijos pagalba, galima šias galimybes išplėsti. Įsivaizduokite kad tiesioginį ryšį su kraujotaka turinti kirmėlė, išskiria insuliną priklausomai nuo cukraus lygio kraujyje, tai būtų puiki pagalba diabetikui. Arba kirmėlė pastoviai produkuos kofermentą Q10 senam žmogui. Arba kitas atvejis, tiesa ne taip jau lengvai realizuojamas, kirmėlė apsigyvenusi smegenyse kompensuoja nepilnaverčio centro trūkumus psichiniam ligoniui. Taip galima nueiti kur kas toliau, toks organizmas gali mums atverti savybes, kurių smegenys niekada neturėjo, suteikdamas aiškų pranašumą prieš gentainius, kurie priešinsis endosimbiontų apgyvendinimui jų organizme. Kitas galimybes duoda vienaląsčių organizmų panaudojimas smegenų veiklos patobulinimui. Nėra būtina keisti neuronų tinklo užtenka kad šie organizmai įsiterptų į neuroglijos ląstelių tarpą modifikuodami jų veiklą ir tuo būdu paveikdami mūsų gabumus, jų didinimo ar mažinimo kryptimi, aktyvuodami šiuo metu neveikiančius smegenų centrus ir nuslopindami nereikalingus veikiančius centrus. Aišku galime fantazuoti ir kur kas tolimesniame laike, iš principo galima ir į mūsų smegenis prijungto kirmėlės nervinę sistemą. Tačiau tai bus dar negreitai, nes natūralios smegenyse gyvenančios kirmėlės turi labai primityvias nervų sistemas, tokią kirmėlę – smegenų „upgreidą“ dar reikia sukurti. Dėl dabartinio mokslo stovio prie tokių procesų net prisiliesti, dar bus neįmanoma apie pusę amžiaus. Šios technologijos pratęs kūrybingą žmogaus gyvenimo laiką, o gal būt ir patį gyvenimą. Tačiau šias technologijas galima panaudoti ir visuomenės valdymo tikslais, juo labiau kad jas įterpti į potencialios aukos kūną nereikės jokios prievartos, užteks nepakankamo higienos laikymosi iš aukos pusės. Genetiškai modifikuoti endosimbiontiniai organizmai, veikdami epigenitinius mechanizmus, vystymosi metu, sukurs naujas žmogaus formas, nors genetiškai tai bus vienas ir tas pats Homo sapiens. Tačiau toli gražu ne visi žmonės sutiks save tobulinti, o šiais laikais tokius simbiontinius žmones užsipultų visa eilė religinių organizacijų. Kiti veiks prieš juos vien todėl kad pastarieji turės daugiau galimybių. Tačiau iki tokių organizmų laiko dar yra ir mūsų visuomnenė ntam laikui jau bus išvysčiusi pakankamai tolerantišką požiūrį į kitokius nei ji pati. Tada simbiontiniai žmonės galės įsilieti į visuomenės kuriamąją veiklą. Tolerantiški turės būti ir patys endosimbiontiniai žmonės. Skirtingus endosimbiontus turintys individai skirsis vieni nuo kitų ne mažiau, o gal net labiau, už patobulintu žmones. Tiesa kaip tai realizuoti šiuo metu, išskyrus atskirus, gana paprastus, atvejus, nėra aišku, ir galimybė patobulinti žmogų genetiškai modifikuotų endosimbiontinių organizmų pagalba atsiras ne anksčiau XXII a., taigi bijantys progreso ir superžmonių atsiradimo gali kol kas galite gyventi ramiai.
