Sapnų telegramos: Kaip Morzės kodas atvėrė duris į pasąmonės komunikaciją

 

Iš pirmo žvilgsnio Morzės kodas – XIX a. reliktas, sudarytas iš paprastų taškų ir brūkšnių – atrodo visiškai nesusijęs su sudėtingais XXI a. neuromokslo tyrimais. Tačiau būtent ši archajiška sistema tapo pagrindiniu raktu, leidusiu mokslininkams pirmą kartą istorijoje užmegzti realaus laiko ryšį su žmogumi, esančiu REM miego būsenoje.

Miego paralyžius ir „laisvosios“ akys

Didžiausias iššūkis tiriant sapnus visada buvo jų izoliacija. REM (greitų akių judesių) fazės metu, kurioje mes sapnuojame ryškiausiai, smegenys sukelia laikiną kūno paralyžių. Tai apsauginis mechanizmas, neleidžiantis mums fiziškai atkartoti sapne matomų judesių. Tačiau evoliucija paliko vieną „spragą“ – akių obuolių raumenis.

Mokslininkai suprato, kad jei sapnuojantysis suvokia, jog jis sapnuoja (tampa liucidreameriu), jis gali sąmoningai valdyti savo akių žvilgsnį. Čia į sceną žengia Morzės kodas. Užuot bandę perduoti sudėtingus sakinius, tiriamieji buvo išmokyti naudoti ritmiškus akių judesius į kairę ir dešinę kaip dvejetainį kodą.

 

 

MIT ir tarptautinis proveržis

2021 m. žurnale „Current Biology“ paskelbtas tyrimas, prie kurio prisidėjo MIT Media Lab ir kitos pasaulio laboratorijos, sukrėtė mokslo bendruomenę. Eksperimento metu buvo įrodyta, kad komunikacija yra dvipusė.

Išorinis stimulas: Mokslininkai tiriamajam miegant siuntė signalus (šviesos blyksnius ar garsus), užkoduotus Morzės principu. Pavyzdžiui, tai galėjo būti paprasta matematinė užduotis.
Vidinis atsakas: Sapnuojantysis, išgirdęs ar pamatęs signalą savo sapno audinyje, apskaičiuodavo atsakymą ir „išmirksėdavo“ jį akimis.

Vienas iš tiriamųjų vėliau pasakojo, kad sapne mokslininkų siųsta šviesa pasirodė kaip mirksintis kambario apšvietimas, kurį jis iškart atpažino kaip žinutę iš „tikrojo pasaulio“.

Mechaninis stiprinimas: Nuo biologijos iki technologijos

Šie eksperimentai nebūtų įmanomi be itin jautrios įrangos. Silpni elektriniai impulsai iš akies raumenų (EOG – elektrookulograma) yra fiksuojami, o tada mechaniškai sustiprinami ir paverčiami skaitmeniniais duomenimis. Tai primena „Miško šviesos orkestro“ principą: biologinis impulsas (žaibas ar akies krustelėjimas) yra tik pradinis taškas, kurį technologija paverčia suprantama informacija.

Kūrybinis ir egzistencinis potencialas

Kodėl tai svarbu? Tai ne tik mokslinis smalsumas. Galimybė perduoti informaciją iš sapno naudojant Morzės kodą ar panašias sistemas atveria kelius:

Kūrybinių blokų sprendimui: Menininkai ar inžineriai galėtų perduoti idėjas tiesiai iš sapno, kol jos dar neišgaravo.
Terapijai: Košmarų kamuojami žmonės galėtų „siųsti SOS signalą“ į išorę, prašydami pagalbos juos pažadinti.
DI ir žmogaus integracijai: Tai pirmieji žingsniai kuriant sąsajas, kuriose dirbtinis intelektas galėtų stebėti ir sąveikauti su žmogaus pasąmone jai priimtina kalba.

Išvada

Morzės kodas sapnuose simbolizuoja minimalizmą, kuris nugali chaosą. Tai priminimas, kad net sudėtingiausioje „vidinėje civilizacijoje“ paprastas, tikslus impulsas yra galingesnis už bet kokį triukšmą. Mes nebe tik stebime sapnus – mes pradedame juose kalbėtis.

Indija. Filosofinės religinės sistemos. Džainizmas

 

Džainizmas: Senovės Indijos Religija

Įvadas

Džainizmas yra viena seniausių Indijos religijų, kilusi iš to paties kultūrinio ir dvasinio konteksto kaip induizmas ir budizmas. Ši religija pabrėžia nesmurtą (ahimsą), tiesą ir asketizmą kaip kelią į sielos išlaisvinimą nuo gimimų ir mirčių ciklo (samsaros). Skirtingai nuo daugelio kitų religijų, džainizmas neturi vieno dievo-kūrėjo ir laiko visatą amžina, be pradžios ar pabaigos. Šiandien džainizmas turi apie 4–5 milijonus pasekėjų, daugiausia Indijoje, ypač Gudžarate, Radžastane ir Karnatakoje, tačiau jo įtaka Indijos visuomenei viršija šiuos skaičius dėl pasekėjų ekonominės galios ir etinių principų. Šiame straipsnyje aptarsime džainizmo kilmę, įkūrėją, pagrindinius principus ir palyginsime jį su induizmu bei budizmu.

Džainizmas dažnai siejamas su Indijos filosofine tradicija, vadinama šramana, kuri pabrėžė asmeninį dvasinį tobulėjimą per asketizmą, o ne ritualus ir aukas, būdingus vedinei tradicijai. Religijos pasekėjai, vadinami džainais, tiki, kad jų tikėjimas yra amžinas ir atsinaujina kiekviename kosminiame cikle per 24 tirthankarus – dvasinius mokytojus, kurie pasiekia visišką žinojimą ir vadovauja kitiems link išlaisvinimo.

Kilmė ir Atsiradimo Laikas

Džainizmo kilmė siekia senovės Indiją, maždaug 7–5 a. pr. Kr., Gango baseine, kur tuo metu vyko intensyvios religinės spekuliacijos. Mokslininkai mano, kad džainizmas atsirado kaip nepriklausoma tradicija, nors ir dalijasi kultūriniu fonu su induizmu ir budizmu. Tradicija laiko save amžina, be konkrečios pradžios, tačiau istoriškai ji siejama su šramanos judėjimu, kuris atmetė vedų autoritetą ir brahmanų ritualus.

Pirmieji archeologiniai įrodymai apie džainizmą randami 3 a. pr. Kr. stelose ir urvuose, pavyzdžiui, Mathuros stupose ar Hathigumpha užrašuose. Religija plito per karalių globą, tokį kaip Bimbisaros ar Čandraguptos Maurijos, kuris vėliau tapo džainų vienuoliu. Viduramžiais džainizmas patyrė nuosmukį dėl musulmonų užkariavimų, tačiau atgijo per dinastijas kaip Raštrakutai ar Hoysala. Šiuolaikiniais laikais jis įtakojo Mahatma Gandhį ir plito per diasporą į Afriką, Europą ir Ameriką.

Kai kurie tyrinėtojai sieja džainizmo šaknis su Indo slėnio civilizacija, remdamiesi jautrio simboliais ant antspaudų, kurie primena pirmąjį tirthankarą Rišabhanathą. Tačiau ne visi tirthankarai laikomi istoriniais; pirmieji 22 greičiausiai yra mitiniai, o istoriškai patvirtinti prasideda nuo Paršvanathos (8–7 a. pr. Kr.).

Įkūrėjas

Džainizmas neturi vieno istorinio įkūrėjo tradicine prasme, nes laikomas amžinu. Tačiau pagrindine figūra laikomas Mahavira (dar vadinamas Vardhamana), 24-asis ir paskutinis tirthankara dabartiniame kosminiame cikle. Mahavira gimė apie 599 m. pr. Kr. karališkoje kšatrijų šeimoje ir buvo Budos amžininkas. Sulaukęs 30 metų, jis atsisakė princo statuso ir 12 metų praktikavo griežtą asketizmą, kol pasiekė kevalą – visišką žinojimą.

Mahavira reformavo ir sistematizavo džainizmo mokymus, įkūrė vienuolių bendruomenę ir skleidė penkis pagrindinius įžadus: ahimsą (nesmurtą), satją (tiesą), asteją (nevogimą), brahmačarją (skaistumą) ir aparigrahą (neprisirišimą). Jis mirė apie 527 m. pr. Kr. Pavapuryje, pasiekęs mokšą – išlaisvinimą. Prieš Mahavirą buvo Paršvanatha, 23-asis tirthankara, kuris įkūrė bendruomenę, paremtą pasaulio atsisakymu.

india.com

Mahavir Jayanti 2018: Do You Know Where The World's Tallest Jain Statue is Located? | India.com

Ši Mahaviros statula iliustruoja jo asketišką įvaizdį, dažnai vaizduojamą nuogą Digambaros sektoje, simbolizuojantį visišką atsisakymą.

Pagrindiniai Principai

Džainizmo esmė – trys brangakmeniai (ratnatraja): teisingas tikėjimas, teisingas žinojimas ir teisingas elgesys. Pagrindinis principas yra ahimsa – absoliutus nesmurtas prieš visas gyvas būtybes, net mikroorganizmus. Džainai praktikuoja vegetarizmą, vengia šakniavaisių, kad nepažeistų dirvožemio gyvybės, ir dažnai nešioja kaukes, kad neįkvėptų vabzdžių.

Kitas svarbus principas – anekantavada (daugialypė realybė), teigianti, kad tiesa yra multifaceted ir priklauso nuo perspektyvos. Karma džainizme laikoma materialiais dalelėmis, prilimpančiomis prie sielos (dživos) dėl veiksmų, ir išlaisvinimas pasiekiamas jas pašalinus per asketizmą. Religija dalijasi į dvi pagrindines sektas: Digambarą (nuogi asketai) ir Švetambarą (baltai apsirengę).

Palyginimas su Induizmu

Džainizmas, induizmas ir budizmas dalijasi koncepcijomis kaip karma, samsara ir mokša, tačiau džainizmas yra transteistinis – atmeta kūrėją dievą ir vedų autoritetą, skirtingai nuo induizmo, kuris remiasi vedomis ir turi politeistinį panteoną. Induizme siela (atmanas) dažnai tapatinama su Brahmanu (visuotine sąmone), o džainizme dživa yra amžina, bet kintanti ir baigtinė, susijusi su materija.

Induizmas apima ritualus, aukas ir kastų sistemą, o džainizmas atmeta ritualus, pabrėždamas asmeninį asketizmą. Nepaisant skirtumų, abi religijos koegzistavo, dalijosi šventyklomis ir įtakojo viena kitą etikoje, pavyzdžiui, ahimsa Gandžio filosofijoje kilo iš džainizmo. Induizmas yra labiau inkluzinis ir įvairus, o džainizmas – griežtesnis etikoje, draudžiantis net netiesioginį smurtą.

Palyginimas su Budizmu

Džainizmas ir budizmas atsirado panašiu metu kaip reakcija į vedinę tradiciją, abu atmetė vedas ir pabrėžė asketizmą bei išlaisvinimą per asmeninį pastangą. Abu tiki karma ir samsara, bet skiriasi ontologijoje: džainizmas pripažįsta amžiną sielą (dživą), o budizmas – anattą (be savasties), pabrėždamas laikinumą.

Budizmas siūlo vidurio kelią tarp kraštutinumų, o džainizmas – griežtesnį asketizmą, pavyzdžiui, nuogumą Digambaros sektoje. Ahimsa džainizme labiau išvystyta, draudžianti bet kokį smurtą, net mintyse, o budizme – labiau pragmatiška. Mahavira ir Buda buvo amžininkai, ir kai kurie mokslininkai mano, kad jie galėjo susitikti, tačiau džainizmas yra senesnis, su Paršvanatha gyvenus prieš Budą.

Budizmas plito plačiau, o džainizmas liko daugiausia Indijoje, bet abu įtakojo Indijos kultūrą logikoje, mene ir etikoje.

Indija. Filosofinės-religinės sitemos. Sikhizmas.

 

ChatGTP pagalba parašytas straipsnis apie Sikhizmą. Indija yra religijų kalvė. Kiek visokių reliigijų atsirado iš Induizmo, Džainizmas, Budizmas, Ajivika,  Lingajatizmas, Brahmo Samaj, Adivasi (genčių) tradicinės religijos ir pagaliau Sikhizmas. Sikhizmas pasižymi tuo, kad tai vieno Dievo religija, be jokių kitų dievų,angelų, demonų ir džinų. Įdomu tai kad jų šventoji knyga Guru Granth Sahib  yra kur kas labiau gerbiama nei Biblija, Koranas ar Tora, ji pati guli ant jų altoriaus ir prie jos prisiliesti ne taip paprasta, tačiau internetinis varijantas šventu nelaikomas. 

 

 

🕉️ Sikhizmas – jauna, bet unikali Indijos religija

Indija – tai šalis, kurioje religijos gimė ir vystėsi per tūkstančius metų. Be plačiai žinomų religijų – induizmo, budizmo ar džainizmo – Indijoje atsirado ir naujų, savitų religinių tradicijų. Viena jų – sikhizmas, kilęs XV a. Pandžabo regione. Nors šis tikėjimas yra palyginti jaunas, jis turi milijonus pasekėjų visame pasaulyje.

Sikhizmas atsirado laikotarpiu, kai Indijoje žmonės nuolat ieškojo atsakymų į klausimus apie Dievą, gyvenimo prasmę ir žmogaus santykį su pasauliu. Įvairios naujos religijos gimdavo ne tik filosofiniams ieškojimams, bet ir socialiniams bei moraliniams tikslams – todėl sikhizmas turi savo unikalų požiūrį.

Įkūrėjas Guru Nanak Dev (1469–1539) skatino tikėjimą vienu Dievu, visų žmonių lygybę ir aktyvią tarnystę bendruomenei. Jo mokymai tapo sikhizmo pagrindu ir buvo vėliau išplėtoti kitų Guru.

---

👳‍♂️ Tikėjimas ir moralė

Sikhizmas yra monoteistinė religija, o tai reiškia, kad yra tik vienas Dievas, kuriam sikhai skiria visą savo garbę. Nėra papildomų dievų, šventųjų ar angelų, kaip kituose tikėjimuose. Sikhų požiūriu, jokios papildomos dievybės nėra reikalingos, nes vienas Dievas valdo viską.

Sikhų Dievo vardai ir jų reikšmė

Dievas turi įvairius vardus, kurie parodo skirtingus Dievo aspektus, tačiau visi jie nurodo tą patį vieną Dievą:

• Ik Onkar – „Yra Vienas Dievas“ arba „Vienybė su Absoliutu“.

• Waheguru – „Nuostabus Mokytojas“.

• Satnam – „Tikrasis Vardas“.

• Akal Purakh – „Nemirtingas Asmuo“.

• Hari / Ram – kartais minimas kaip simbolinis Dievo vardas poezijoje, bet ne kaip atskiras dievas.

Visi šie vardai naudojami šventojoje poezijoje, maldose ir himnuose, tačiau tikrasis garbinimas visada vienam Dievui.

---

📖 Šventoji knyga – Guru Granth Sahib

Sikhų šventoji knyga Guru Granth Sahib yra unikali, nes ji laikoma gyvu Guru. Skirtingai nei Biblija ar Koranas, fizinis egzempliorius gurdvaroje nėra tik tekstas – jis yra religinės bendruomenės autoritetas.

• Knyga surašyta himnų forma (shabad), skirta giedoti ir meditacijai.

• Rašyta gurmukhi raštu, panaudojant Pandžabo dialektus, sanskritą ir persų kalbos elementus.

• Guru Granth Sahib laikomas amžinu Guru, nes nuo X Guru – Guru Gobind Singh – sikhai nebeturėjo žmogaus Guru.

Kaip laikoma šventykloje (gurdvaroje)

• Dedama ant pakylos (takht), dengta dekoratyviu audeklu (rumala).

• Šalia pagalvėlės, kad tekstas nebūtų tiesiogiai ant grindų.

• Bendruomenė sėdi ant grindų su uždengtomis galvomis ir gieda himnus (kirtan).

• Yra ritualai prakash (rytinė atidengimo ceremonija) ir sukhasan (vakarinis uždengimas), parodantys pagarbą ir rūpinimąsi tekstu.

Svarbu suprasti: Guru Granth Sahib nėra paprasta knyga, tai gyvas religinis autoritetas, kurį reikia gerbti.

---

🌏 Pasaulinė reikšmė

Sikhizmas – ne tik Indijos religija. Sikhių bendruomenės yra visame pasaulyje, taip pat ir Europoje. Lietuvoje dažnai pasitaiko, kad žmonės nežino sikhizmo specifikos ir netgi klaidingai ją laiko tarpine forma tarp induizmo ir budizmo. Tai gali sukelti nesusipratimų – pavyzdžiui, paimti Guru Granth Sahib kaip įprastą knygą laikoma dideliu pagarbos pažeidimu.

Štai kodėl labai svarbu pažinti ir gerbti skirtingų religijų praktiką: tai padeda kurti taikią ir tolerantišką bendruomenę.

---

✨ Apibendrinimas

• Sikhizmas – XV a. Pandžabo regione gimusi religija, skirta tik vienam Dievui.

• Tikslas – gyventi sąžiningai, tarnauti kitiems ir siekti dvasinio ryšio su Dievu.

• Dievas turi vardus: Ik Onkar, Waheguru, Satnam, Akal Purakh ir kt., bet nėra papildomų dievų, angelų ar šventųjų.

• Guru Granth Sahib – gyvas Guru, laikomas aukščiausiu bendruomenės autoritetu.

• Supratimas apie šiuos principus padeda išvengti nesusipratimų ir konfliktų, kai skirtingų religijų žmonės susitinka realiame gyvenime.

Kukutenio-Tripolės kultūra (Cucuteni–Trypillia culture). Grifonas.

 Kukutenio-Tripolės kultūroje aptinkami pirmieji grifonai, kurie turėjo paukščio galvą, šerno kūną ir roplio uodegą.

Alvydo Nikžentaičio knyga - "Gediminas".

 Puiki knyga skirta Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Gediminui. Knygoje pateikta to laikmečio intrigos ir problemos. Išaiškinta kodėl Gedimino siekis apsikrikštyti jam nepavyko, dėka ardomosios kryžiuočių ordino veiklos. Kryžiuočiai siekdami turėti pastovaus puolimo objektą visais būdais stengėsi jį išlaikyti, todėl sakė jeigu Lietuva apsikrikštys sukiršins prieš ją žemaičius.

Indų dvasinės sistemos. Čakros (1)

 

Indų kosmologija ir dvasinės sistemos yra labai svarbus žmonijos palikimas, sėkmingai naudojamas ir šiais laikais. Čakrų savoka yra labai svarbi įvairių krypčių tantroje ir tantrinėje jogoje. Čakrų sąvoka tai yra nuostabus Indijos kultūrinis  palikimas. Čakros yra labai svarbios tantrinėse praktikose. Šių praktikų yra ne viena. Čakrų nereikėtų suvokti kaip darinių fiziniame kūne, jos siejasi su fiziniu kūnu Sthula Sharira, tačiau jos yra mūsų subtiliame kūne, kuris sudarytas iš visai kitokios materijos, jeigu tai galima vadinti materija Sukshma Sharira. Iš viso šie kūnai pagal induizmo filozofiją yra net trys. Taigi Čakrų istema yra tarpiniame iš jų. Čakrų sistema yra naudojama tiek dvasinėse, tike fizinio kūno transformacijos praktikose. Įdomu tai kad tantrinė sistema į žmogų žvelgia kaip į kosmosos atspindį ir visos šventos vietos tėra paties žmogaus viduje, psichoenergetinėje sistemoje. Reikėtų atkreipti dėmesį į žodį "energija", tantroje ir jogoje jo esmė kita nei kad fizikoje, todėl nereikėtų tarpusavyje painioti dviejų skirtingų to paties žodžio semantinių prasmių. Žemiau pateikiami Harish Johari ir Svami Šivananda parašyti tekstai apie čakras. 

Čakrų esmė

Šiva Samhitoje (2 skyrius) Šiva aiškiai išsako gerai žinomą jogų posakį: „Kaip yra makrokosmose, taip yra ir mikrokosmose.“ Jis sako:

Dehe asmin vartte meru sapt deep samanvita, Sarita sagar shaila kshetrani kshetrapalika. Rishyo munaye sarve nakshatrani grahastatha, Punya teerthani peethani vartante peeth devata. Srishti samhar kartarau bhramante shashi bhaskaro, Nabho vayusch vannhishcha jalam prithvi tathaivcha. Trailokye yani bhutani tani sarvani dehta, Meru sam veshtya sarvatra vyavhara pravartate. Janati ya sarvamidam sa yogi natra samshaya, Brahmand sangyake dehe yatha desham vyavisthita.

Jogos pasekėjas turėtų savo stubure (meru) įžvelgti septynias salas (čakras), upes, vandenynus, kalnus, aštuonių krypčių sergėtojus, regėtojus (rishius), išminčius (munis), žvaigždes ir planetas bei visus žvaigždynus, visas šventas vietas (tirthas), specialias galios vietas (siddha peethas) ir jų dievybes, saulę ir mėnulį, ir pirminį kūrybos, išsaugojimo ir sunaikinimo šaltinį. Jis turėtų savo kūno mikrokosmose matyti penkis pagrindinius elementus (akaša, oras, ugnis, vanduo ir žemė) ir visa kita, kas egzistuoja trijuose makrokosmoso pasauliuose (lokose). Visa tai palaiko stuburas (meru) ir egzistuoja stubure. Tas, kuris žino šią paslaptį, iš tiesų yra jogas, dėl to nėra jokių abejonių.

Tai aiškiai parodo, kad čakros yra subtilūs centrai, esantys stuburo smegenyse, o ne didžiuosiuose nerviniuose rezginiuose, kurie yra už stuburo. Tuo pačiu metu čakros yra elementų, visos psichofizinės egzistencijos statybinių blokų, žaidimų aikštelė. Penki elementai kyla iš penkių tanmatrų: garso (shabda), kvapo (gandha), skonio (rasa), formos (rupa) ir prisilietimo (sparsha). Tanmatra pažodžiui reiškia „tik tai“ (tan – tas, matra – tik). Tanmatros yra grynos dažnių arba esencijos. Buvo pasakyta: „Garsas sukuria tuštumą (akaša), kaip kvapas sukuria žemę, skonis sukuria vandenį; forma sukuria ugnį, o prisilietimas sukuria orą“ (shabda gunakam akashamshabda). Iš tanmatrų išsivysto elementai (mahabhutas), o iš mahabhutų išsivysto juslės organai ir darbo organai (indriyas). Nors čakros yra subtilios, jos turi aiškų ryšį su fizinio kūno sritimis ir jų funkcijomis. Kiekviena iš pirmųjų penkių čakrų yra susijusi su konkrečiu elementu: Muladhara Čakra su žeme, Svadhishthana Čakra su vandeniu, Manipura Čakra su ugnimi, Anahata Čakra su oru ir Vishuddha Čakra su akaša. Kiekviena tanmatra yra susijusi su juslės principu, todėl kiekviena čakra taip pat yra susijusi su konkrečiu juslės organu.

Čakros arba Padmos

Čakros yra Linga Šariroje (astraliniame kūne).
Linga Šarira susideda iš 17 tatvų, tai yra:

• 5 Gjanendrijos (jutimo organai – ausys, oda, akys, liežuvis ir nosis);

• 5 Karmendrijos (veikimo organai – kalba, rankos, kojos, lytiniai organai, išangė);

• 5 Pranos (gyvybinės energijos formos – prana, apana, vjana, udana, samana);

• Manas (protas);

• Budi (intelektas).

Šie elementai turi atitinkamus centrus stuburo smegenyse ir nerviniuose rezginiuose fiziniame kūne. Kiekviena čakra valdo ir turi funkciją tam tikrame fizinio kūno centre. Šių centrų neįmanoma pamatyti plika akimi. Kai kurie neišmanėliai gydytojai bando ieškoti čakrų fiziniame kūne, tačiau jų ten neranda. Kadangi čakros nematomos mirusiame kūne, jie praranda tikėjimą šventraščiais (šastromis) ir jogos praktikomis.

Subtilioji prana juda nervų sistema Linga Šariroje (astraliniame kūne),
o grubi prana – fizinio kūno nervų sistema. Šios dvi energijos glaudžiai susijusios – jos viena kitą veikia ir reaguoja viena į kitą. Čakros egzistuoja astraliniame kūne net ir po fizinio kūno mirties. Pagal vieną mokyklą, čakros susiformuoja tik susikaupimo ir meditacijos metu – bet tai netiesa. Čakros turi egzistuoti subtilioje būsenoje, nes fizinis kūnas yra subtiliosios materijos rezultatas. Be subtiliojo kūno nebūtų įmanomas fizinis kūnas. Šios minties esmė yra tai, kad žmogus gali pajausti ir suprasti subtiliąsias čakras tik medituodamas.

Ten, kur susikerta keli nervai, arterijos ir venos, susidaro vadinamieji rezginiai (plexus). Fiziniai rezginiai, žinomi ajurvedoje (vaidja šastroje), yra: kepenų, kaklo, peties, stuburgalio, juosmens, kryžkaulio, širdies, epigastrinis, stemplės, ryklės, plaučių, liežuvio, priešinės liaukos ir kt.

Panašiai yra ir subtiliosios pranos centrai Sušumna nadi kanale. Visi kūno veiklos procesai – nerviniai, virškinimo, kraujotakos, kvėpavimo, lytiniai, šlapimo ir kt. – yra valdomi šių centrų. Tai yra subtilieji gyvybinės energijos centrai – sąmonės (čaitanijos) taškai. Kiekviena čakra subtiliajame kūne turi atitinkamą centrą ir fiziniame kūne. Pvz., Anahata čakra, esanti Sušumna kanale, fiziniame kūne atitinka širdies rezginį (cardiac plexus).

Šios subtiliosios Sušumna kanalo čakros dar vadinamos lotusais (lotusų žiedais). Kiekvienoje čakroje dominuoja tam tikra tatva (elementas), yra ją globojantis dievybė, o taip pat ją simbolizuoja tam tikras gyvūnas – tai reiškia, kad tas centras turi tam tikras to gyvūno savybes, tatvas ar gunas (kokybes).

Šešios pagrindinės čakros yra:

• Muladhara

• Svadhisthana

• Manipura

• Anahata

• Vishuddha

• Ajna

Sahasrara yra svarbiausia čakra, esanti galvos srityje. Šios septynios čakros atitinka lokas (dvasinius pasaulius): Bhuh, Bhuvah, Svah, Maha, Jana, Tapa ir Satya loka.
Muladhara iki Vishuddha yra penkių elementų (panča bhutų) – žemės, vandens, ugnies, oro ir eterio – centrai.

Kai pažadinama Kundalini, ji keliauja iš Muladhara į Sahasrara, pereidama per visas čakras. Kiekviename centre, į kurį jogos praktikas nukreipia kundalini energiją, jis patiria ypatingą anandą (palaimą), įgyja siddhi (psichinių galių) ir žinių. Pati aukščiausia palaima pasiekiama, kai Kundalini pakyla iki Sahasrara čakros.

Kiti čakrų pavadinimai:
Adhara (kitas Muladharos pavadinimas), Amrita, Ananda, Lalita, Balvana, Brahmadvara, Chandra, Dipaka, Karnamula, Gulhaha, Kuladipa, Kundali, Galabaddha, Kaladaada, Kaladhvara, Karangaka, Kalabhedan, Lalana, Mahotsaha, Manas, Talana, Mahapadma, Niradhara, Naukula, Prana, Soma, Triveni, Urdhvarandhra, Vajra ir kt.

Kai kurie šių pavadinimų nurodo tas pačias pagrindines šešias čakras. Taip pat egzistuoja daug smulkių čakrų. Kai kurie hatha jogos meistrai sako, kad yra 21 smulkioji čakra ir 13 pagrindinių, o kiti mano, kad yra 49 čakros. Senieji jogos mokytojai kalbėjo apie 144 čakras.

Talana čakra, turinti 12 raudonų žiedlapių, yra netoli gomurio,
o Manas čakra, turinti 6 žiedlapius, yra glaudžiai susijusi su pojūčiais, sapnais ir astraline kelione.

Šaltiniai:

Haris Johari. "Chacras. Energy centres of transformation"

Svami Šivananda "Kundalini Joga"

Hinduizmo mitologija. Aranjanė (1)

 

Aranjanė yra miškų ir juose gyvenančių gyvūnų deivė. Tikima, kad ji yra jų visų motina. Jos vardas kilęs iš sanskrito žodžio „araṇya“, kuris reiškia „mišką“. Deivė Aranjanė gaivina ir saugo mišką, taip pat aprūpina žmoniją maistu. Indijoje ji buvo garbinama kaip gyvybės ir vaisingumo įsikūnijimas.

Aprašymuose Aranjanė yra nenuspėjama ir paslaptinga, dažniausiai gyvenanti ramiuose miško užkaboriuose, toli nuo žmonių. Ji nebijo vienatvės ir laikosi toliau nuo civilizacijos, tačiau niekada nesijaučia vieniša. Nors retai matoma, ji dėvi žvanginčius čiurnų žiedus, kurių skambesys išduoda jos buvimą. Aranjanė taip pat mėgsta šokti tarp medžių.

Rigvedoje, viename seniausių indų tekstų, jai skirtas vienas poetiškiausių himnų – Rigvedos 10-osios Mandalos 146-asis himnas, kuris ją garbina kaip miško deivę. Jis taip pat pakartotas Taittirijos Brahmanoje.

 

Kilmė

Vieną dieną deivė Parvati stovėjo su dievu Šiva prie Kalpavrikšos medžio, dieviško noro išpildymo medžio hindu mitologijoje. Parvati buvo sužavėta medžių grožio ir paklausė Šivos, ar kuris nors jų yra ypatingesnis. Tuomet Šiva pasakė jai išreikšti norą tam medžiui, prie kurio jie stovėjo.

Parvati keletą akimirkų meditavo ir tada sušuko:
„O Dieviškoji Motina! Tu, kuri esi visur, tu, kuri esi galios ir energijos įsikūnijimas! Lenkiuosi Tau! Palaimink mus nuostabia mergina, turinčia devynias dieviškas dovanas: taiką, tyrumą, žinias, energiją, kantrybę, pagarbą, klestėjimą, sėkmę ir laimę.“

Vos tik ji ištarė norą, Šivos kvėptelėjimas jį išpildė. Iš Kalpavrikšos medžio išniro nuostabaus grožio mergina. Sužavėta ir laiminga Parvati sukalbėjo Rigvedos 146-ąjį himną ir pavadino ją Aranjane – miško deive.

 

Išvaizda

Aranjanė pasirodė su sniego baltumo kūnu, apsirengusi rožėmis. Ant jos galvos buvo gėlių vainikas, krentantis nuo auksinių plaukų. Jos veidas švytėjo tarsi saulė. Ji dėvėjo čiurnų žiedus su skambančiais varpeliais, kurie žvangėjo jai judant. Ji buvo stulbinančio grožio, gyvybinga ir žavi.

 

Rigvedos himnas (X knyga, 146-as himnas)

1. Miško deivė, kuri lyg ištirpsta regėjime. Kodėl tu neieškai kaimo? Argi nebaisu tau vienai?

2. Kai žiogai ir cikados čiulba, tarsi varpeliai skamba, Miško Valdovė džiaugiasi.

3. Ten galvijai ganosi, atrodo, kad yra būstas – arba sutemus Miško Deivė paleidžia vežimus.

4. Čia kažkas šaukia karvę, ten kitas kerta medį – o vakare miško gyventojas mano, kad kažkas sušuko.

5. Deivė nežudo, nebent artėja žudikiška grėsmė. Žmogus ragauja skanių vaisių ir ilsisi, kaip jam norisi.

6. Aš pagyriau Miško Karalienę, saldžiai kvepiančią, balzamu dvelkiančią, visų laukinių dalykų motiną, kuri nearia, bet turi maisto gausą.
   

 

 

Japonų mitologija. Yokai. Ninmenju (19)

Vertimas: Žmogaus veido medis
Kiti pavadinimai: Jinmenju
Buveinė: Kalnų slėniai

Išvaizda:
Ninmenju – tai keistas medis, kurio žiedai atrodo kaip žmogaus galvos. Nors šios galvos negali kalbėti, jos gali šypsotis ir net juoktis. Rudenį medis užaugina vaisius, taip pat primenančius veidus – jų skonis saldžiarūgštis.

Elgesys ir sąveika su žmonėmis:
Jei žmogus juokiasi iš šio medžio, gėlės su žmogaus veidais ima juoktis atgal. Tačiau jei juokas per stiprus, žiedai nuvysta ir nukrenta nuo šakų.

Kilmė:
Ninmenju yra pavyzdys to, kaip folkloras gali keliauti laiku ir per didelius atstumus, keisdamasis ir įgaudamas naujas formas.

Ši būtybė pirmą kartą pasirodo Japonijoje per Edo laikotarpį, enciklopedijoje Wakan sansai zue, kurioje aprašomi gyvūnai, augalai ir jokajai iš Japonijos ir kitų pasaulio kraštų. Šis aprašymas yra perteiktas iš kinų enciklopedijos Sancai tuhui, išleistos 1609 m. Joje teigiama, kad ninmenju kilęs iš tolimos žemės, vadinamos Daishi-koku (大食国). Daishi – tai japoniškas Mingų Kinijos pavadinimas islamo pasauliui, kilęs iš persiško žodžio tāzī. Šis žodis reiškė musulmonus ir kilo iš arabų genties Tayy, klestėjusios Abasidų kalifate.

Labai panašus medis egzistuoja ir islamo folklore – tai waq waq medis. Jis aprašomas kaip vaisius vedantis medis, kurių forma primena žmones ar gyvūnus. Šie vaisiai galėjo kalbėti, bet nuskinti greitai mirdavo. Šie medžiai augo mitinėje Waq Waq saloje, esančioje Zanj krašte, netoli dabartinio Zanzibaro Afrikoje. Legenda byloja, kad Aleksandras Makedonietis iš vieno tokio medžio išgirdo savo mirties pranašystę. Manoma, kad waq waq medis gali būti tas pats medis iš Daishi-koku, kurį mini Sancai Tuhui. Per prekybą Šilko keliu tarp Mingų Kinijos ir islamo pasaulio, tikėtina, kad ši arabiška legenda tapo pagrindu tam, ką Japonijoje vėliau pavadino ninmenju.

Šaltiniai:

https://yokai.com/ninmenju/

Japonų mitologija. Yokai. Bashō no sei (18)

Vertimas: Japoninio banano dvasia
Buveinė: Riūkiū salynas (Okinavos salos)
Mityba: Saulės šviesa ir dirvožemis

Išvaizda:
Bashō no sei yra japoninio banano (Musa basjoo) medžių dvasios. Nors kilusios iš Okinavos salų, šios dvasios dažnai aptinkamos dekoratyviniuose soduose visoje Azijoje. Dažniausiai jos pasirodo kaip žmogaus veidas tarp plačių, plokščių bananmedžio lapų.

Elgesys ir sąveika su žmonėmis:
Bashō no sei paprastai nėra agresyvios ar pavojingos žmonėms. Jos dažniausiai tik išgąsdina praeivius, netikėtai pasirodydamos šalia. Pavyzdžiui, vienoje istorijoje bashō no sei pavirsta jauna moterimi, pasirodo šalia vienuolio, medituojančio po medžiu, ir paklausia: „Ar net ir negyvi augalai gali pasiekti budos būseną?“

Vis dėlto jos ne visada nepavojingos. Vietos legendose pasakojama apie bashō no sei, kurios užpuldavo žmones ar net pastodindavo moteris. Moterims buvo patariama nevaikščioti šalia bananmedžių po 18 valandos vakaro. Jei jos taip padarydavo, galėdavo sutikti jokajų tarp plačių lapų – kartais pabaisą, kartais patrauklų jaunuolį. Po tokio susidūrimo moteris pastodavo. Gimęs kūdikis turėdavo iltis ar iltinius dantis – kaip demonas. Dar daugiau – kiekvienais metais moteris vėl pagimdydavo demoną. Tokie vaikai būdavo nužudomi girdant juos nuodingu gėrimu, pagamintu iš džiovintų kumazasa (bambukinių žolių) miltelių. Manoma, jog dėl šios priežasties kumazasa dažnai auga šalia namų Okinavoje.

Kilmė:
Istorijos apie bananmedžių dvasias plačiai paplitusios japonų, kinų ir Riūkiū tautų folklore. Edo laikotarpiu žolininkas Satō Chūryō savo raštuose aprašė šias dvasias. Jis pastebėjo, kad Riūkiū bananų giraitės buvo tokios didelės, kad jų eilių ilgis siekė daugybę kilometrų. Jis teigė, kad naktį praėjus pro jas tikrai nutiks kažkas keisto. Anot jo, šios dvasios retai daro tiesioginę žalą, tačiau jų galima išvengti nešiojant kardą. Chūryō manė, jog bananmedžiai nėra vieninteliai turintys dvasias – tiesiog dėl jų didelių lapų ir tankaus sodinimo žmonėms lengviau jas pastebėti. Dėl to apie juos ir egzistuoja daugiau prietarų nei apie kitus augalus.

Legendos:
Vienoje Nagano srities istorijoje pasakojama apie vienuolį, kuris sėdėjo lauke ir skaitė sutras, kai pasirodė graži jauna moteris, bandžiusi jį suvilioti. Vienuolis įsiuto, smogė jai kardu, ir ji pabėgo. Kitą rytą vienuolis rado kruviną pėdsaką, vedantį į šventyklos sodą, kur gulėjo perpus perpjautas bashō medis. Tuomet jis suprato, jog ta moteris iš tiesų buvo medžio dvasia.

Šaltiniai:

https://yokai.com/bashounosei/

Japonų mitologija. Yokai. Akateko (17)

Vertimas: Raudona vaiko ranka
Buveinė: Japoniniai dygioji ankštiniai medžiai (Gleditsia japonica)
Mityba: Nežinoma

Išvaizda:
Akateko pasirodo būtent taip, kaip sufleruoja jo pavadinimas – tai raudona, nutraukta vaiko ranka, kabanti medžių šakose. Paprastai ji pastebima kabančia japoniniuose dygiojoje ankštiniuose medžiuose.

Elgesys ir sąveika su žmonėmis:
Kai žmogus praeina po tokiu medžiu, akateko staiga nukrenta žemyn, siekdama išgąsdinti. Nors išvaizda kelia siaubą, ši būtybė nelaikoma pavojinga – ji nesužeidžia ir nesukelia ilgalaikės žalos.

Kartais žmonės taip pat mato gražią jauną merginą, dėvinčią furisodę (ilgarankovį kimono), stovinčią po tuo pačiu medžiu. Ji atrodo maždaug 17–18 metų amžiaus. Tie, kurie ją išvysta, netrukus suserga stipriu karščiavimu. Nėra aišku, ar ši mergina yra susijusi su akateko, ar tai visiškai atskira dvasia.

Kilmė:
Dažniausiai sakoma, kad akateko kilusi iš konkretaus medžio priešais pradinę mokyklą Hačinohės mieste, Aomori prefektūroje. Visgi yra ir kitų versijų: Fukushimos bei Kagavos prefektūrose minima, kad akateko veikia kartu su kitu jokajumi – aka ashi („raudona koja“). Ši būtybė stveria praeivių kojas, priversdama juos suklupti ar pargriūti. Kai kurie šaltiniai teigia, jog akateko ir aka ashi gali būti skirtingos tos pačios būtybės formos.

Šaltiniai:

https://yokai.com/akateko/