Džainizmas: Senovės Indijos Religija
Įvadas
Džainizmas yra viena seniausių Indijos religijų, kilusi iš to paties kultūrinio ir dvasinio konteksto kaip induizmas ir budizmas. Ši religija pabrėžia nesmurtą (ahimsą), tiesą ir asketizmą kaip kelią į sielos išlaisvinimą nuo gimimų ir mirčių ciklo (samsaros). Skirtingai nuo daugelio kitų religijų, džainizmas neturi vieno dievo-kūrėjo ir laiko visatą amžina, be pradžios ar pabaigos. Šiandien džainizmas turi apie 4–5 milijonus pasekėjų, daugiausia Indijoje, ypač Gudžarate, Radžastane ir Karnatakoje, tačiau jo įtaka Indijos visuomenei viršija šiuos skaičius dėl pasekėjų ekonominės galios ir etinių principų. Šiame straipsnyje aptarsime džainizmo kilmę, įkūrėją, pagrindinius principus ir palyginsime jį su induizmu bei budizmu.
Džainizmas dažnai siejamas su Indijos filosofine tradicija, vadinama šramana, kuri pabrėžė asmeninį dvasinį tobulėjimą per asketizmą, o ne ritualus ir aukas, būdingus vedinei tradicijai. Religijos pasekėjai, vadinami džainais, tiki, kad jų tikėjimas yra amžinas ir atsinaujina kiekviename kosminiame cikle per 24 tirthankarus – dvasinius mokytojus, kurie pasiekia visišką žinojimą ir vadovauja kitiems link išlaisvinimo.
Kilmė ir Atsiradimo Laikas
Džainizmo kilmė siekia senovės Indiją, maždaug 7–5 a. pr. Kr., Gango baseine, kur tuo metu vyko intensyvios religinės spekuliacijos. Mokslininkai mano, kad džainizmas atsirado kaip nepriklausoma tradicija, nors ir dalijasi kultūriniu fonu su induizmu ir budizmu. Tradicija laiko save amžina, be konkrečios pradžios, tačiau istoriškai ji siejama su šramanos judėjimu, kuris atmetė vedų autoritetą ir brahmanų ritualus.
Pirmieji archeologiniai įrodymai apie džainizmą randami 3 a. pr. Kr. stelose ir urvuose, pavyzdžiui, Mathuros stupose ar Hathigumpha užrašuose. Religija plito per karalių globą, tokį kaip Bimbisaros ar Čandraguptos Maurijos, kuris vėliau tapo džainų vienuoliu. Viduramžiais džainizmas patyrė nuosmukį dėl musulmonų užkariavimų, tačiau atgijo per dinastijas kaip Raštrakutai ar Hoysala. Šiuolaikiniais laikais jis įtakojo Mahatma Gandhį ir plito per diasporą į Afriką, Europą ir Ameriką.
Kai kurie tyrinėtojai sieja džainizmo šaknis su Indo slėnio civilizacija, remdamiesi jautrio simboliais ant antspaudų, kurie primena pirmąjį tirthankarą Rišabhanathą. Tačiau ne visi tirthankarai laikomi istoriniais; pirmieji 22 greičiausiai yra mitiniai, o istoriškai patvirtinti prasideda nuo Paršvanathos (8–7 a. pr. Kr.).
Įkūrėjas
Džainizmas neturi vieno istorinio įkūrėjo tradicine prasme, nes laikomas amžinu. Tačiau pagrindine figūra laikomas Mahavira (dar vadinamas Vardhamana), 24-asis ir paskutinis tirthankara dabartiniame kosminiame cikle. Mahavira gimė apie 599 m. pr. Kr. karališkoje kšatrijų šeimoje ir buvo Budos amžininkas. Sulaukęs 30 metų, jis atsisakė princo statuso ir 12 metų praktikavo griežtą asketizmą, kol pasiekė kevalą – visišką žinojimą.
Mahavira reformavo ir sistematizavo džainizmo mokymus, įkūrė vienuolių bendruomenę ir skleidė penkis pagrindinius įžadus: ahimsą (nesmurtą), satją (tiesą), asteją (nevogimą), brahmačarją (skaistumą) ir aparigrahą (neprisirišimą). Jis mirė apie 527 m. pr. Kr. Pavapuryje, pasiekęs mokšą – išlaisvinimą. Prieš Mahavirą buvo Paršvanatha, 23-asis tirthankara, kuris įkūrė bendruomenę, paremtą pasaulio atsisakymu.
Ši Mahaviros statula iliustruoja jo asketišką įvaizdį, dažnai vaizduojamą nuogą Digambaros sektoje, simbolizuojantį visišką atsisakymą.
Pagrindiniai Principai
Džainizmo esmė – trys brangakmeniai (ratnatraja): teisingas tikėjimas, teisingas žinojimas ir teisingas elgesys. Pagrindinis principas yra ahimsa – absoliutus nesmurtas prieš visas gyvas būtybes, net mikroorganizmus. Džainai praktikuoja vegetarizmą, vengia šakniavaisių, kad nepažeistų dirvožemio gyvybės, ir dažnai nešioja kaukes, kad neįkvėptų vabzdžių.
Kitas svarbus principas – anekantavada (daugialypė realybė), teigianti, kad tiesa yra multifaceted ir priklauso nuo perspektyvos. Karma džainizme laikoma materialiais dalelėmis, prilimpančiomis prie sielos (dživos) dėl veiksmų, ir išlaisvinimas pasiekiamas jas pašalinus per asketizmą. Religija dalijasi į dvi pagrindines sektas: Digambarą (nuogi asketai) ir Švetambarą (baltai apsirengę).
Palyginimas su Induizmu
Džainizmas, induizmas ir budizmas dalijasi koncepcijomis kaip karma, samsara ir mokša, tačiau džainizmas yra transteistinis – atmeta kūrėją dievą ir vedų autoritetą, skirtingai nuo induizmo, kuris remiasi vedomis ir turi politeistinį panteoną. Induizme siela (atmanas) dažnai tapatinama su Brahmanu (visuotine sąmone), o džainizme dživa yra amžina, bet kintanti ir baigtinė, susijusi su materija.
Induizmas apima ritualus, aukas ir kastų sistemą, o džainizmas atmeta ritualus, pabrėždamas asmeninį asketizmą. Nepaisant skirtumų, abi religijos koegzistavo, dalijosi šventyklomis ir įtakojo viena kitą etikoje, pavyzdžiui, ahimsa Gandžio filosofijoje kilo iš džainizmo. Induizmas yra labiau inkluzinis ir įvairus, o džainizmas – griežtesnis etikoje, draudžiantis net netiesioginį smurtą.
Palyginimas su Budizmu
Džainizmas ir budizmas atsirado panašiu metu kaip reakcija į vedinę tradiciją, abu atmetė vedas ir pabrėžė asketizmą bei išlaisvinimą per asmeninį pastangą. Abu tiki karma ir samsara, bet skiriasi ontologijoje: džainizmas pripažįsta amžiną sielą (dživą), o budizmas – anattą (be savasties), pabrėždamas laikinumą.
Budizmas siūlo vidurio kelią tarp kraštutinumų, o džainizmas – griežtesnį asketizmą, pavyzdžiui, nuogumą Digambaros sektoje. Ahimsa džainizme labiau išvystyta, draudžianti bet kokį smurtą, net mintyse, o budizme – labiau pragmatiška. Mahavira ir Buda buvo amžininkai, ir kai kurie mokslininkai mano, kad jie galėjo susitikti, tačiau džainizmas yra senesnis, su Paršvanatha gyvenus prieš Budą.
Budizmas plito plačiau, o džainizmas liko daugiausia Indijoje, bet abu įtakojo Indijos kultūrą logikoje, mene ir etikoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą