Gintaras Beresnevičius. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje.

Išėjimas iš kūno

Ekstremalūs išgyvenimai (arba ribiniai išgyvenimai, paribio potyriai) tradicijoje puikiai patvirtinti. Turbūt žymiausias lietuvių mitologijos "ekstremalas" yra mitinis Sovijus, kuris, įpykęs ant savo sūnų dėl kažkokio ritualo pažeidimo (sūnūs suvalgo jo sumedžioto šerno blužnį), nueina į "pragarą". Šis nužengimas yra gana sudėtingas, nes, kaip atrodo, pragaras dar nėra atrastas, ir Sovijus tampa pirmeiviu į pomirtinį pasaulį. Kai nepavyksta įžengti pro aštuonerius vartus, jis įžengia pro devintuosius, padedamas vieno iš sūnų. Tačiau pragare Sovijus galutinai apsistoja ir pasilieka tik tada, kai jo kūnas, patyręs dvejopą laidojimą žemėje ir medyje, yra sudeginamas, ir jis pasijunta gerai. Nuo to laiko jis yra lietuvių ir kitų giminingų bei aplinkinių genčių vedlys į pragarą. Būtent iš to pragaro Sovijus apskelbia ne tik mirusiųjų deginimo ritualo pradžią, bet ir įveda Andajaus, Perkūno, Žvorūnos, Teliavelio kultą (BRMŠ I, 266–268). Tai pirmojo mirusiojo kelionė, turinti atitikmenų Indostane, Tibete, Korėjoje ir apskritai šamaniškoje tradicijoje. Iš esmės Sovijus, kaip pirmas mirusysis, susiduria su problema, kurią šamaniškas mąstymas interpretuotų taip: anoje pusėje, pas dievus, protėvių ir dvasių pasaulyje, šamanai lankosi, tačiau tie vizitai trumpalaikiai, nes juos atlieka siela, kuri anksčiau ar vėliau grįžta į kūną; šamanas atbunda iš transo ir kelionė baigiasi. Matyt, tam tikra anapusinio pasaulio zona Sovijui pasirodo gana patraukli, jis į ją prasibrauna su didelėmis pastangomis ir ieško būdų joje pasilikti. Tai ne taip paprasta, nes tam reikia radikaliai nutraukti sielos ir kūno ryšius. Sovijus problemą išsprendžia, įvesdamas palaikų deginimą. Deginimas radikaliausiai suardo kūną ir sielos atgal niekas nebetraukia, ji gali apsistoti anoje pusėje. Galima sakyti, Sovijus tampa pirmuoju mirusiuoju ir pirmuoju pomirtinio pasaulio valdovu, kaip getų Zamolksis / Zalmoksis ir indų Jama.
Kelionės į kitą pasaulį, šamanistiniai atsiskyrimo nuo kūno ir panašūs elementai yra būdingi ne tik mito vaizduojamam pirmalaikiui, bet ir vėlesniems laikams, oficialiajai lietuvių religijai XIII–XIV a. ir vėlesniam sinkretizmui. Atsiskyrimas nuo kūno yra paliudytas ne sykį, ir mes netgi turime keleriopas tokio atsiskyrimo atmainas, tarpsnius, stadijas.
Matas Pretorijus apie 1670 m. praneša apie ypatingus pranašavimo atvejus nadruvių ir skalvių krašte: "Man pranešė, kad kelios žiniuonės moterys Žemaičių pasienyje kelias dienas turėdavo išgulėti kaip negyvos ir tik tada galėdavo duoti klausiančiajam tinkamą atsakymą" (BRMŠ III, 241).
Kitur M. Pretorijus perteikia panašų pasakojimą, tik jau iš Žemaitijos: "Tenykštis Katyčių pamokslininkas N. Cintijus, jo teigimu, netoli Vainotų aptikęs žemaitį, vėlų vasaros vakarą, kai buvo labai žvaigždėtas dangus, stovintį tarp dviejų ąžuolų ir retsykiais abiem rankomis graibstantį orą, bet nekalbantį nė žodžio. Tas žemaitis, minėtam kunigui stebint, stovėjo daugiau kaip valandą, vis dėlto šis [kunigas] pastebėjo, kad retkarčiais paslapčia jis kažką murma. Tačiau vyras stovėjo toks sustingęs ir visu kūnu toks nejudrus, kad būtų galima buvę pagalvoti, jog jis lyg iš žemės išaugęs. Veidą ir akis jis buvo taip įsmeigęs į dangų, kad net nematei jų judant ir tik iš graibstymo ore galėjai suprasti, jog jis gyvas. Kunigas keletą kartų jį užkalbinęs, bet anas nieko neatsakęs ir į jį net nepažvelgęs, o tik be atvangos žiūrėjęs į dangų".
Kunigas pastebėjęs kitus žmones, kurie ne per toliausiai laukė žinios iš šio burtininko, mat jie buvo prašę sužinoti, kaip jų giminaičiui sekasi kare. Kunigas laukė, tačiau procedūra užtruko, jis išlaukė dar dvi valandas, kol kažkas ėmė vykti: "Žemaitis pradėjęs linguoti į visas keturias pasaulio puses. Tai trukę kokį ketvirtį valandos, tada vyras puolęs ant kelių, tris kartus pabučiavęs žemę, paskui atsistojęs ir triskart baisiai surikęs: Way, Way, Way. Į tą šauksmą pas jį atskubėję žmonės iš slėnio, suklaupė prie ąžuolo ir, žvelgdami į dangų bei iškėlę rankas, murmėdami meldėsi, o jis triskart nuleido rankas ir kaskart jam nuleidžiant rankas žmonės triskart bučiavo žemę. Tai galėjo trukti maždaug ketvirtį valandos, po to jie atsistojo ir žemaitis nupasakojo jų giminaičio būklę. O su juo atsitikę taip: tų žmonių giminaitis pasisamdė tarnu vienam draugui [...], kuris drauge su juo patraukė į lenkų karą prieš kazokus, poną sugavo kazokai, o jis tame kare gavo tris žaizdas, nuo kurių pagijo. Šitaip pasakojo giminėms tas žemaitis; pasirodė taip ir buvus: po pusmečio giminaitis parsirado" (BRMŠ III, 269).
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tarsi ateities pranašavimas, bet įsižiūrėjus taip nėra. Tai ir ne klasikinis, visada kiek dviprasmiškas orakulas, o tiesioginis atsakymas. Tai atsakymas apie toli vykstančius įvykius. Ne tiek ateities, kiek dabarties nusakymas. Regėtojas praneša ne tai, kas bus ateityje, o kas yra dabar, tik toli, netgi priešiškų karinių stovyklų teritorijoje. Čia ne aiškiaregystė apie toli esančius dalykus, o kitas atvejis – sielos atpalaidavimas ir jos kelionėje topografiškai bei geografiškai tyrinėjant išgaunami duomenys. Sielos kelionei reikia laiko – "kelios žiniuonės moterys" užtrunka žvalgyboje kelias paras, minėtas žemaitis apimtas transo praleidžia, matyt, ne mažiau kaip tris valandas. Kad tai klasikinis transas, per kurį siela išeina iš kūno, byloja ir kunigo, tiesioginio stebėtojo, liudijimas. Burtininkas nereaguoja į aplinkinius dirgiklius, jis sustingęs, lyg iš žemės išaugęs (sukietėję, sustingę raumenys yra transo požymis). Taigi ir moterys žiniuonės, ir burtininkas – tai asmenys, kurie dar XVII a. antroje pusėje sugeba keliauti po geografinę erdvę ir stebėti toli vykstančius dalykus. Nežinia, ar minėtos žiniuonės po transo pasakodavo apie ateitį ar erdvėje nutolusius dalykus, bet šiaip klasikinis šamanas, atsiskyręs nuo kūno, gali tiek klausinėti apie ateitį dievų, protėvių ir dvasių, tiek keliauti geografiškai ir žvalgyti teritoriją. Mūsų regėtojai iš Nadruvos ir Žemaitijos dar XVII a. pab. demonstruoja klasikinį burtininko pasirengimą atlikti tai, kas vadinama "keliaujančia aiškiaregyste".
Kad geriau suprastume, su kuo susiduriame, galime pasitelkti skandinaviškus atitikmenis. Norvegiškai "sielos kelionė" yra hugferd. Nilsas B. Kvastadas (Paranormalūs reiškiniai senojoje skandinavų literatūroje, Kaunas, 2000) panašius ekstremalius reiškinius nagrinėja senovės skandinavų literatūroje bei tradicijoje. Pavyzdžiui, "Saga apie Vandeningojo slėnio gyventojus" pasakoja, kad Ingimundas Torsteinsonas norėjo įsitikinti, ar Islandijoje yra Frėjaus stabas. Pats Ingimundas tuo metu buvo Norvegijoje. Pas jį atvyko trys gerai magiją išmanantys samai ir tarė, kad ši kelionė jiems yra pavojinga: "Pirmiausia uždaryk mus [...] name, ir niekas mūsų tenešaukia". Po trijų naktų Ingimundas atėjo pas juos. Jie stovėjo stati, sunkiai alsavo [plg. žemaičio burtininko laikyseną po transo – G. B.] ir sakė, kad tai buvo nelengva. Jų kūnai visą laiką buvę Ingimundo name. Jie tiksliai aprašė, ko prašyti, nupasakojo Islandijos salą ir pasakė, kad Frėjaus stabas gulįs giraitėje. Ingimundas vėliau tuo įsitikino nuvykęs pats. Pučiant palankiam vėjui, kelionė iš Norvegijos į Islandiją trukdavo septynias paras. Tokių kelionių meistrais buvo laikomi samai, ir panašių pasakojimų Skandinavijoje esama nuo seniausių laikų iki pat XIX a.
M. Pretorijus pasakoja apie pokalbį su tokia ypatingomis galiomis apdovanota moterimi, kuri jį 1677 m. įtikinėjo, kad švedų armija tuo metu Prūsijos dar nepuls. Tai pasitvirtino, antpuolis, kaip moteriškė pranašavusi, įvyko 1679 m. Be kita ko, ji nupasakojo švedų išvaizdą, generolus, ir kai M. Pretorijus nuvyko jų pasižiūrėti, viskas atitiko moters pasakojimą. Ji gynėsi esanti burtininkė, kaip pavyzdį nurodė šventuosius pranašus ir sakė, kad tai esanti Dievo dovana, kurios neišmokstama ir negalima kitų išmokyti. Tačiau ir čia pasirodo, kad tie regėjimai susiję su transo būkle: "Ilgai klausinėjęs, sužinojau, kad ji kartais iš tikrųjų turinti gulėti tris dienas ir tris naktis kaip apžavėta".
Tai valdomi, dar šamaniškos tradicijos įgalinti atsiskyrimai nuo kūno. Lietuvių ir samų atveju matėme keliones erdvėje, tačiau burtininkai, paveldėję šamaniškas praktikas, lygiai taip pat turėtų sugebėti keliauti ir peržengdami geografines ribas, transcenduodami tiesiogine to žodžio prasme (transcendere ir reiškia "peržengti").

Transcenduojantis išėjimas. Likantropai

Paulius Einhornas, susidūręs su vilkolakyste Kurše XVII a., gana nuodugniai ją aprašė ir suklasifikavo pagal tam tikrus požymius. Pasak P. Einhorno, likantropai, arba vilkolakiai (Wehrwolf), pasirodo žmonėms pikto vilko pavidalu, bastosi po apylinkes, daro žalą žmonėms ir gyvuliams. Vienas atvejis būtų žmogaus sielos persikėlimas į vilko kūną, tą procesą jis vadina metempsichoze ir aprašo taip: "Žmonės, kurie šitaip vilko pavidalu bastosi, turi tam tikrą laiką, kada jiems būtina tokiu pavidalu pasirodyti ir imti po apylinkes baladotis; tokiu metu toks žmogus turi nukakti į tam tikrą sunkiai prieinamą vietą. Čia žmogaus siela persikelianti į vilko kūną. Bet prie kūno, iš kurio siela išėjo, niekam nevalia prisiliesti, ir jeigu kas nors netyčia tą kūną paliečiąs, tada siela nebegalinti sugrįžti į žmogaus kūną ir turinti pasilikti iki mirties vilko kūne" (BRMŠ III, 594). Taigi ši pirmoji versija primena transu pasiekiamą išėjimą iš kūno; žmogaus siela įeinanti į vilką, o žmogaus kūnas liekąs gulėti. Čia vėl galioja draudimas liesti, žadinti tokį kūną, lygiai kaip ir transo apimtų keliautojų atveju.
Antra versija, pasak mūsų šaltinio, aiškina, kad "likantropija esanti transmutacija, arba pasivertimas, kai visas žmogus vilku pavirsta su kūnu ir siela" (BRMŠ III, 594), ir čia jau įžiūrėtume metamorfozę. Įdomu, kad tokio pavirtimo vilkolakiu žmonės viens kitam linki užgerdami. Gana keistas linkėjimas, bet neatrodo, kad vilkolakystė visur ir visais atvejais yra pragaištis. Remdamasis skitų ir Skitijoje gyvenusių graikų pasakojimu Herodotas apie neurus, galimas dalykas, baltų šaką, taip rašo: "Kartą per metus kiekvienas neuras keletą dienų virstąs vilku, o paskui vėl atvirstąs kuo buvęs" (Hist., IV, 105; cit. iš BRMŠ I, 124). Čia matome metamorfozę, kuri neurus "ištinkanti", regis, kartą per metus (ar tuo pačiu laikotarpiu, ar skirtingu metu – Herodotas neleidžia suprasti). Tad jei vilkolakystė kadaise buvo ganėtinai paplitusi, ji galėjo būti laikoma ne liga ar apsėdimu, o natūralia ekstremalia būsena, suteikiančia emociniam, religiniam, pasaulėžiūriniam matmeniui naujų potyrių. Tad Kuršo valstiečiai, užgerdami vienas kitą ir linkėdami pavirsti vilkolakiu, kalba apie tokią laikiną metamorfozę, kuri tradicijos savaip pašventinta ir legitimuota. O dėl "keleto dienų", kurias žmogus išbūna vilkolakiu, gal įsidėmėtina ir vokiečių istoriko Christiano Kelcho informacija iš 1695 m. sudarytos "Livonijos istorijos": "Žmonėse sklinda gandas [...], kad kažkur vis dar gyvena tai pačiai tautai priklausančių valstiečių, kurie maždaug tuo metu, kai būna jų gimtadienio šventė, pasivertę vilkais, stebuklingais laukiniais žvėrimis ir kitais neprotingais gyvūnais, šėlsta" (BRMŠ III, 715). Ten pat autorius teigia, kad jo laikais tokių dalykų apmažėję ir telikę vienetai tokių pasivertėlių ir burtininkų.
Ir vis dėlto tokie "vienetai" išsilaikė ilgai, sakmės apie vilkolakius gyvavo iki XX a. Tačiau reikėtų skirti vilkolakius, kurie pasiverčia vilkais dėl pramogos ar dėl tam tikro "ištiktumo" arba kurie paverčiami dėl raganystės, nuo dar vienos vilkolakių rūšies, kurie tokie tampa savo noru ir gerų ketinimų vedami. Jie savęs nelaiko burtininkais, atvirkščiai – jie yra burtininkų priešininkai ir aktyviai kovoja su piktaisiais burtininkais ir raganiais.
1691 m. Jurgensburge buvo teisiamas 86 metų senolis Thiessas, lietuvis; jis kaltintas vilkolakyste. Turime proceso dokumentus, kuriuos surinko ir komentavo Mircea Eliade; iš jo knygos (Okultyzm, czary, mody kulturalne, Kraków, 1992) šiuos dokumentus ir perteiksime.
Teisėjų akivaizdoje Thiessas prisipažino esąs vilkolakis (Wehrwolf) ir šitokiu pavidalu kovojąs su velniu. Tris sykius per metus – Šv. Liucijos, Žaliojo ketvirtadienio ir Šv. Jono švenčių naktimis – jis ir jo kolegos, pasivertę vilkais, bėga "iki jūros galo", arba kitaip tariant – į pragarą. Ten jie kaunasi su velniu ir burtininkais, vaikydami juos it šunys. Kas be ko, Thiessas yra kadaise ir nukentėjęs, kai vienoje tokių kovų burtininkas, vardu Skeistanas (Skeistan), šluotkočiu sulaužęs jam nosį. Šie vilkolakiai pasiversdavo vilkais ir nužengdavo į pragarą, idant atsiimtų ten turtus, kuriuos pagrobė burtininkai – galvijus, javus ir kitus žemės vaisius. Jeigu jie pavėluotų, pasikartotų praėjusių nederlingų metų negandos, kai vilkolakiai užtiko užremtas pragaro duris ir negalėjo išgelbėti javų bei kitų gėrybių.
Mirus, teigė Thiessas, vilkolakių sielos eina į dangų, o burtininkų sielas pasigrobia velnias. Vilkolakiai neapkenčia velnio ir yra "Pono Dievo šunys". Jeigu vilkolakiai nuolat neįsikištų, velnias nusiaubtų žemę. Lietuvių vilkolakiai nėra vieninteliai, kurie saugo savąją žemę ir kaunasi dėl jos su velniu ir burtininkais; panašiai elgiasi ir vokiečių bei rusų vilkolakiai, tik jie keliauja į kitus pragarus.
Kai teisėjai mėgino įtikinti lietuvį senolį, kad vilkolakiai yra sudarę sandorį su velniu, Thiessas energingai prieštaravo. Pakvietus kunigą, kurio akivaizdoje, kaip vylėsi teisėjai, senolis išpažins nuodėmes, tasai sušuko, kad tai, ką jis darydavęs, davė daugiau gero nei kunigų veikla. Kadangi iki galo atsisakė atgailauti, senukas buvo nuteistas dešimčia rimbo kirčių – už prietarus ir stabmeldystę.
Visai tarp kitko – neatrodo, kad kas nors iš teisėjų buvo linkęs abejoti Thiesso pasakojimu, ginčytasi tik ar tai gerai etiniu ir religiniu požiūriu. Bausmė sąlygiškai švelni. Eilinė ragana būtų sulaukusi laužo.
Dar vienas įvykis, kurį pateikia ir komentuoja M. Eliade, nutiko Rygoje šventės rytmetį: vienas jaunuolis apalpo. Kažkas atpažino jį esant vilkolakiu. Ryte jaunuolis pasipasakojo kovojęs su burtininku, pasivertusiu peteliške; pridedama, kad vilkolakiai išties didžiuojasi tuo, jog nuveja burtininkus. Tyrinėtojai lygina tokias lietuvių vilkolakių grupeles su italų benendanti, kurie apimti ekstazės nusileidžia į požemių pasaulius, kad apsaugotų savąsias bendruomenes. M. Eliade dar prideda rumunų Strigoi. Trumpai tariant, Thiesso pastebėjimas, kad vilkolakiai gina konkrečiai savo tautą, patvirtinamas – italai gina savo kraštą. Įdomu, kad Inkvizicija toli gražu ne iš karto tokias grupes pasmerkė ir ne iš karto perkėlė į raganių, sudariusių paktą su velniu, lygmenį. Jos ilgą laiką gyvavo ir tarp gyventojų buvo populiarios – ir tik jų populiarumui kylant, ėmus jų tardymuose naudoti specialias priemones, benendanti prisipažino ir bendraują su velniu, ir lakioją į šabus ir kuo tik reikėjo.
Ir darsyk galime prisiminti linkėjimą užgeriant, kuris skambėdavo maždaug taip: "Kad tu vilkolakiu pavirstum". Tai buvo geranoriškas linkėjimas; o neurų tradicija, kurią mes darsyk prisimename, baltų žemėse XVII a. klesti; matyt, tai dar vienas neurų baltiškumo įrodymas. Antra vertus, vilkolakiai, matyt, bent jau tam tikrais atvejais buvo teigiami herojai, Dievo šunys ir piktųjų burtininkų priešai. Ir visai naujai nuskamba Žemaičių vyskupo Petro Parčevskio aplinkraštyje nuskambėjusi frazė apie kažkokių "šunų praciaunykų" garbinimą apie 1651 m.; ji šiaip gana mįslinga, bet mūsų kontekste atgyja visiškai nauju turiniu: "Pemeskiet wisas paganistes burtas... a labiaus pameskiet atminimus Szunun procewniku, nes taj ira obrozda Diewa [...]. Ira pas junsu pagoniszkaz budas, juns walgidami pirma yr paskutini kansni duodate szunij, wieridami, jog taj atnesz numams skalsa" (BRMŠ III, 529). "Šunys praciaunykai", iš kurių tikimasi būtent skalsos, ir yra tie žemaičių Dievo šunys darbininkai, kurie tris ar keturis kartus kaunasi su velnio pajėgomis dėl žmonių gerovės, derliaus ir skalsos. Neatrodo, kad jiems aukojama kasdien, valgant – tikriausiai tai daroma pavojingo virsmo metu, kai jie požemiuose ar už jūrų kaunasi dėl skalsos.

Galios ir žmonės

Lietuvių tradicijoje pasitaiko reiškinių, kurie aptinkami Eurazijos viduryje, Tibete. Galimas dalykas, šamanizme jie nėra ypatingi įvykiai, kaip ir tradicinėse religijose, bet tai reti dalykai. M. Eliade yra aprašęs įdomią tibetietišką praktiką – Tibeto lamaizmo tradicijoje (kurioje susipynęs šiaurės budizmas, vietinė bono religija ir šamanizmas), be įstabių meditacijų, kuriomis iššaukiami dievai ar demonai, yra ir tokia: lama medituodamas tiek įsitraukia į dievybės esmę ir prigimtį, kad kai kada per meditacijas stebimi realūs vyksmai – dievybė išeina iš statulos, apsuka ratą ir vėl panyra joje. Arba dar įdomiau: per vieną iš Samye Bodhisatvos kontempliacijų dievybių statulos išeidavo iš šventyklos, apsukdavo ratą ir grįždavo į savo vietą.

Panašų atvejį mums pateikia B. Buračas. Jis pasakoja apie Antanavoje, netoli Radviliškio, gyvenusio burtininko Mačiūno, aprašomuoju metu (1937 m.) jau mirusio, kelionę į Kelmės turgų drauge su Šilėnų dievdirbiu Norvaiša. Pusiaukelėje dievdirbys, nešinas pilnu maišu dievukų, pavargsta. Burtininkas ramina dievdirbį ir siūlosi padėti:

– Ką tu čia, žmogau, taip vargsti ir rūpiniesi tais dievuliukais, juk jie ir patys gali Kelmėn nueiti!

– O kaipgi jie nueis, kad mediniai ir negyvi? – stebėdamasis atsako Norvaiša.

– Sakau, statyk ant vieškelio dievukus, o aš jiems pasakysiu, ir jie patys nueis.

Sustato dievdirbys visus dievukus ant vieškelio ir žiūri nustebęs, kas čia bus. Mačiūnas kažką nebalsiai pradėjo dievukams murmėti. Kalbėjo, kalbėjo ir užkalbėjo. Nei iš šio, nei iš to atūžė, atšvilpė keliu viesulas, o Mačiūnas tik parodė ranka kelią į Kelmės miestelį, veizi – gi mediniai dievuliukai eina keliu kaip gyvi. Džiaugiasi dievdirbys, kad nebereikės jam sunkios naštos nešti.

Tas pats Mačiūnas gebėjęs ir perkūnijas užtraukti ant norimo pastato – tam reikia naktį, mėnuliui šviečiant, namo išorinėje pusėje juoda derva nupiešti velnio atvaizdą. Kilus audrai, Perkūnas, iš padebesio velnius šaudydamas, pamatęs velnio atvaizdą, šaus tiesiai ton vieton ir sudegins namus.

Šiaip lietuviai, regis, buvo įsitikinę, kad tokios galios žmonėms duodamos iš prigimties arba pereina vienoje šeimoje iš kartos į kartą. Minėtoji M. Pretorijaus sapnuotoja savo gebėjimą laikiusi ypatinga Dievo dovana, tačiau taip Dievas apdovanojantis visą giminę ar šeimą. Pasak "vieno seno žemaičio", su kuriuo kalbėjosi M. Pretorijus, esanti tam tikra šeima, galinti patarnauti kaukams (kaukučiams), ir "nė vienas kitas žmogus negalėtų būti šito išmokytas, o tik tie, kuriems pati gamta yra davusi tokį gebėjimą". Taip ir gebėjimą elgtis su žalčiais turi tik tam tikros giminės. "Ir nereikėtų manyti, kad esą visi šeimos [žmonės] pajėgūs daryti tokius burtus ir turi tokių gebėjimų; [tai sugeba] tik keletas arba kartais netgi tik vienui vienas iš giminės, be to, šitai jie paprastai perduoda tik slaptai; kai tokie gamtos apdovanoti asmenys miršta, šeimoje tuoj pat atsiranda kitas, kuris, pats to nežinodamas, gali daryti stebuklus. Jeigu tokio neatsirastų, tai būtų ženklas, kad visa šeima išnyksianti" (BRMŠ III, 281). Žinoma, čia galima prisiminti ir šamanų "paveldimumą", kai po mirties tam tikros giminės šamano, jeigu tik jis nėra parengęs perėmėjo, šamanavimo dovana pereina giminaičiui, anksčiau kartais net nerodžiusiam jokių ypatingų galių. Prie tokių "ypatingų žmonių" dar grįšime, kita vertus, nereikėtų abejoti, kad kai kurių dalykų išmokstama. Galbūt tam reikalingi išankstiniai gebėjimai, tam tikras burtininko talentas, tačiau daugelio dalykų išmokstama, ir "iš prigimties", "gamtos" ar "Dievo" gauti gebėjimai gali būti plečiami ar tobulinami mokantis papildomai. M. Pretorijus kitoje vietoje kalba net apie mokymo struktūrą: "Užkalbėtojai, užkalbantys įvairiausias ligas, kaip antai dantų, galvos skausmus, taip pat auglius ir kraują; jie mokosi šito meno iš kitų, o savo mokėjimą turi parodyti mokytojams, kitaip mokytojas negali už tai reikalauti atlyginimo" (BRMŠ III, 282). Matyt, kai kuriais atvejais prigimtinius gebėjimus dera lavinti, "palaikyti formą".

Mūsų minėtas burtininkas Mačiūnas veikė lyg ir "vėjo" tarpininkavimu, be to, jis galėjo pritraukti ir žaibo kirtį. Galimas dalykas, jis bent iš dalies priklausytų oronių ir vėjonių palikuonims. Pirmieji, pasak M. Pretorijaus, ne tik stebėdavo, pranašaudavo orus ir nustatydavo tinkamas laukų darbams dienas, bet ir galėdavo keisti orus, kelti audras. O vėjonys "stebėdavo vėjus ir sugebėdavo juos bei audras keisti ir pagal savo norą vienur ar kitur pasukti. Šį meną išmano kai kurie Nadruvos [žmonės] ir kai kaime kyla gaisras, ypač jei per audrą, su nuostaba matai, kaip lengvai gali būti keičiami vėjai, nes iš dalies pats tai patyriau 1648 metų spalio mėnesį Nybudžiuose. Kai kurie iš tų vėjo kreipėjų moka taip pat užkalbėti ugnį ir ugnies angelui, kaip jie sako, pavadinę jį vardu, įsakyti, kad nedarytų žalos" (BRMŠ III, 271; 273).

Jau matėme, kad ir vilkolakių esama kelių rūšių, ir burtininkai skiriasi, tačiau išlieka bendras galiomis apdovanotų žmonių ypatumas, apie kurį kalba ir M. Pretorijus: jie jau yra tokie "iš prigimties" – galių turintys, galias valdantys. Žinoma, yra skirtumas, kokias galias jie valdo, kiek intensyviai gali jomis naudotis, jie stipresni ar silpnesni, su gėrio ar blogio jėgomis susidėję. Lygiai tas pačias charakteristikas galima taikyti šamanams, kurie savo dovaną visada yra gavę – arba iš prigimties, arba per giminystę su kitu šamanu, arba, jų talentus pastebėjęs, juos išugdo kitas šamanas; tačiau pirminis galios įskiepis yra tiesiog privalomas.

J. Tumas-Vaižgantas 1921 m. straipsnyje "Kalbamieji žmonės" kaip tik ir aptaria tokių sacersanctos kategorijai priskirtinų žmonių gyvenimą ir maginę raišką Lietuvos kaime XIX a. pab.–XX. a. pr. Didžioji dalis Vaižganto liudijimų, paremtų ir jo paties tiesioginiu patyrimu, gerai dera su ankstesniuose šaltiniuose minimais dalykais. Pirmiausia tai išskirtumas, ypatinga prigimtis. Sacrum nuo profanum skiriasi ir čia jau nieko nepridėsi – dar XVII a. nuo Nadruvos, Skalvos iki Kuršo tokie žmonės laikyti ypatingais, o XIX a. pab.–XX a. pr. jie jau laikomi socialiai kenksmingais ir religiškai neigiamais asmenimis. Nuo sacer pereinama prie sacersanctos, be abejo, dėl švietimo ir klero veiklos; čia abi kryptys sutinka.

Vaižgantas rašo: "Ne taip seniai lietuvių būta susiskaldžiusių į dvi nedraugiškas dalis: į švariąsias ir nešvariąsias gimines (čystas ir nečystas pamilijas). Nešvariųjų giminių žmonės dar vadinosi kalbamieji žmonės. Ir tų, kalbamųjų, būta nemaža, jei susidarė apsti terminologija jiems pavadinti: nusidyvytojai, blogų akių žmonės arba apžiūrėtojai, atažindai, čėrauninkai, žavėtojai, nuodininkai žolėtojai, raganiai, burtininkai, prietarininkai, spėjikai, regiai, pranašiai, neskaitant paprastųjų monelninkų".

Atkreipkime dėmesį – anksčiau dar skirti burtininkai, raganiai, žalčių ar žolių specialistai čia jau sumaišomi vienon krūvon. Bendra jiems lieka tai, kad visi tą (pragaištingą) dovaną turi iš prigimties. Ir jų lėmimai, darbai turi kitokių pasekmių nei paprastų žmonių. "Apkalbamieji žmonės" teatsako už save ir savo darbus, padaręs blogą darbą apkalbamasis žmogus gali stengtis jį ištaisyti. O "kalbamieji žmonės" tokios galimybės neturi: "Kalbamasis gi žmogus negali savo blogybių likviduoti, nes jos esti pastovios, permanentinės, nuo jo asmens nebeatskiriamos griežtai per visą jau amžių, iki karsto lentos ir net numirus", ir jokie šventi, pamaldūs darbai tokių žmonių nebeišgelbės; nei bažnyčios lankymas, nei sakramentai, niekas "nebeatsvers tos neišdildomos dėmės, kuri griežtai jį atskiria nuo švariųjų, tiesiog nuo paprastųjų žmonių ir padaro jau nebe žmones, tik kito pasaulio būtybes, pusdvasius, galinčius santykiuoti su dvasiomis, žinoma, tik su velnuvomis".

Čia jau matome nebe senąsias tradicijas, o stiprias krikščioniškas įtakas ir bažnytinius ar parabažnytinius vaizdinius apie raganų šabus ir pan. Ir tradicija čia jau iškrypsta iš vagos, atsiranda socialinių vertinimų, pagrįstų Bažnyčios įtaka, kunigų pamokslais ir pan. Bet žinojimas ir patyrimas apie ypatingų galių turinčius žmones niekur neišnyksta. Bendriausia prasme ekstremalios prigimtos būklės, kaip ir ypatingos galios, tikriausiai atsiranda iš šamanistinės tradicijos. Žiniuoniai ir burtininkai, žolininkai – tikriausiai senųjų žynių palikuonys (ne veltui galima to išmokti arba derinti mokymąsi su įgimtomis galiomis). Ir vilkolakiai, ir piktieji burtininkai, nepaisant savo priešiškumo, matyt, irgi gyvuoja iš šamanistinių šaltinių, kaip ir raganos. Tai, kad jų santykiai dažnai yra konkurenciniai ar tiesiog priešiški, dar nieko nereiškia – šamanizmas yra technologija, ekstatinės kelionės technika, kuri gali būti naudojama tiek "velniavoms", tiek geriems darbams, ir pats šamanizmas etiniu požiūriu negali būti vertinamas kaip "geras" ar "blogas". Baigiant paminėtina, kad mes specialiai nelietėme lietuvių žynių aukotojų, šaltiniuose minimų "viršaičių", vaidilų ar vaidilių, nes tai jau yra kulto tarnai, atnašautojai, tie, kurie aukoja dievams. Mūsų aptariamieji žmonės – sinkretinio laikotarpio šamanai ar ekstatikai, kurie net ir su sinkretinio kulto reikalais neturėjo nieko bendro, o užsiėmė mantika, magija, ekstatine religingumo (ar jei norime – parareligingumo) forma.Tiesa, Vaižgantas toliau mini, kad burtininkai žavėtojams yra priešai, nes kartais gali pašalinti šių atsiųstas negandas, nužiūrėjimus, ligas. Žiniuone ar burtininku būti galima išmokti, kur toliau nuo gyvenamosios vietos nuvažiavus ir užmokėjus, o žavėti neišmoksi, nes žavėtoju reikia gimti ar tą galią iš tėvų paveldėti. Taigi tradicija, kurią minėjo M. Pretorijus, neišnykusi, tik kadainykščiai kaimo burtininkai, tebesilaikant tam tikros jų klasifikacijos, paverčiami raganiais ir žavėtojais, vieni veikia sąmoningai, kiti, žemesnieji žavėtojai, net nevaldo savo galių, tik tyčiniais ar netyčiniais poelgiais sėja aplink blogį. O aukščiausio, trečiojo, laipsnio žavėtojai jau bendrauja tiesiogiai su velniavomis. Aukščiausio laipsnio žavėtojos yra moterys, virstančios raganomis, vyrų raganių pasitaiko rečiau ir jų galia menkesnė, be to, jie kartais geba atburti, atkerėti tą, ką atsiuntė moterys žavėtojos ar raganos.

Burtininkai ir vilkolakiai prieš žavėtojus ir raganas

XVI a. italų benandanti kovoti su piktais kerėtojais, streghe, stregoni, vykdavo raiti ant zuikio, katino ar kito gyvūno ir patys žinojo, kad ši kelionė – nors jiems kuo tikriausia, visiškai išsunkianti jėgas – vykdavo miegant in spirito, t. y. dvasiškai, sielai atsiskyrus nuo kūno, jie pereidavo į šią būklę natūraliai, t. y. nenaudodami specialių tepalų kaip raganos. Savo priešininkus piktuosius burtininkus stregoni kaltindavo tuo, kad šie naikina vaisingumą ir užkeri vaikus, t. y. suvokdavo juos kaip piktus, konkuruojančius burtininkus. Jei pasitaikydavo, kad benandanti pralaimėdavo, tai būsimas sezonas būdavo bergždžias ir sausringas, jei laimėdavo – laukai trykšdavo vaisiais.

Šis vaisingumo aspektas ir tai, kad vilkolakiai kovotojai su piktaisiais vadindavo save "Dievo šunimis" ar "Dievo vilkais", primena Jurginių (IV.23) papročiuose išnyrantį dvilypį vilko interpretavimą. Žemdirbiui vilkas buvo priešiškas žvėris, nes pjaudavo gyvulius, kita vertus, mitologiškai vilkas turėjo teigiamų bruožų. Jurginių papročiuose, be kitų burtų, skirtų atitolinti pavojų, kurį gyvulių bandoms kelia vilkai, buvo aukojama šv. Jurgiui, kaip vilkų valdovui. Nors apskritai šv. Jurgis yra visų naminių gyvulių patronas, tad šiuo atveju įdomus jo, kaip vilkų valdovo, įvaizdis. Per ganiavos pabaigtuves, kurias aprašo M. Pretorijus, švenčiamas vėlai rudenį, kai ateina metas gyvulius suvaryti tvartan, atliekamos apeigos, per kurias šeimininkas dėkoja "šventajam riteriui Jurgiui", kad tasai "savo šunimis" nepjudė gyvulių (BRMŠ III, 295). Šv. Jurgio kurtai minimi ir per Jonines (BRMŠ II, 289). Šv. Jurgis, atrodo, yra perėmęs vieno iš lietuvių mitologinių personažų funkcijas, kartais panašu, kad tai būtų kažkas iš Perkūno aplinkos, bet kokiu atveju vilkai – tai ir dievybei priklausantys šunys, "Dievo šunys". Taip save apibūdino minėtieji benandanti ir lietuvis senelis Thiessas. Žinoma, ne kiekvienas vilkolakis yra "Dievo šuo", jais tampama dėl įvairių priežasčių.

Gerieji burtininkai kovoja su velniškomis galiomis dėl derlingumo ir vaisingumo, jų priešininkai yra sausros ir bergždumo įsikūnijimai. Per lietuvių Užgavėnes kovoja du personažai – Kanapinis ir Lašininis; vėlyvojoje tradicijoje jie siejami su gavėnios pradžia, su mėsišku ir pasninko maistu, tačiau įtikėtina, kad tuodu personažai kadaise turėjo reikšmę ir mūsų nagrinėjamoje srityje, kaip ir bergždumą, apgaulę skleidžiančios Užgavėnių figūros. Lašininis su Kanapiniu kaunasi ir kaip gausos ir bergždumo reprezentantai. Kaimuose jaunimas šią kovą rituališkai atkartodavo dar visai neseniai. Kaip teigia J. Balys, Užgavėnės apskritai yra kova už vaisingumą, plg. jo komentarą, kaip per Užgavėnes būdavo pajuokiami viengungiai: "Užgavėnėse nukentėdavo senmergės ir senberniai: iš jų būdavo pasijuokiama kaip iš bergždininkų, juos rūkydavo ir krapydavo vištos koja. Senberniams atnešdavo stagarų kūlelį arba pliauską graužti. Tai vis savotiškos apeigos išvaryti nevaisingumo demonui".

Dar viena ritualinė kova – tai jėzuitų šaltiniuose 1724 m. minimas po Šv. Petro šventės miškuose, ant kalvos, švęstas "Velnio turgelis", kitaip dar vadinamas Žaysle. Jis trukdavo dieną ir dvi naktis: "Visų vyrų prievolė tuose žaidimuose buvo turėti kirvį; jais iš pradžių žaisdavo, o paskui pradėdavo tokias kruvinas žaidynes, kad kiekvienais metais jie skirstydavosi iš tos vietos, pralieję daug kraujo ir labai retai be žmogžudystės". Panašus ritualas žinomas hetitų religijoje: irgi šventoje vietoje, prie huvaši akmens, per Vėjo dievo rudens šventę, po atitinkamų aukojimų, prasideda ritualinė puota, o tada "jaunuoliai padalijami į dvi grupes ir pavadinami; vieną grupę jie pavadina "Hati vyrais", kitą – "Masa vyrais". Hati vyrai turi bronzinius ginklus, Masa vyrai – nendrines lazdas. Jie kovoja ir Hati vyrai nugali. Jie paima vieną karo belaisvį ir paaukoja jį dievui". Abiem atvejais matome ritualines kautynes, kuriose praliejamas kraujas; ir bent vienas tikrai rituališkai nužudomas. Matyt, tai viena iš perėjimo, virsmo švenčių, kurios ritualu atkartojama mitinė kova, į kurią įsitraukiama per šią šventę, padedant gerosioms jėgoms.

Rumunų burtininkai, vadinami Strigoi ir visi laikomi neigiamais personažais, Šv. Andriaus ir Šv. Jurgio (sic!) švenčių naktimis renkasi nuošalioje vietoje, laukymėje, ir ima tarpusavyje kautis – lazdomis, kirviais, dalgiais ir panašiais ginklais; kova trunka ištisą naktį, o paskui baigiasi raudomis ir broliavimusi; jie grįžta išsekę, išvargę, neatsimenantys, kas su jais dėjosi.

Šiose ritualinėse kautynėse dalyvaujančios grupės turi tam tikro apsėstumo požymių, bet jų kova turi atspindėti gilesnes prasmes, kurių, deja, šaltiniai mums neatskleidžia, o tarę, kad čia kaunasi gėris ir blogis, vaisingumas ir bergždumas, nepasakysime nieko aiškesnio. Matyt, ritualai, kurie atliekami virsmų metu, įtraukia žmones į dievybių kovą: kaip kovoja dieviškosios galios, taip kaunasi ir vyrų grupės, ir netgi šiaip tarpusavyje nesusipykę ir vėliau atgailaujantys bei raudantys rumunų burtininkai.

Šamaniškos kovos: ekstatinių kovų raktas?

Evenkų šamanai, susidūrę su priešiškomis dvasiomis, kaudavosi pagal panašias taisykles ir panašiais metodais. Sakykime, ligos dvasia būdavo išvejama į mirties pasaulį. Ją vydavo šamanas, pasitelkęs visą kariauną savųjų, gerųjų dvasių. Dvasios, įgavusios dažniausiai zoomorfinius pavidalus, keldavo didelį triukšmą ir vadovaujamos šamano skverbdavosi į priešiško burtininko teritoriją – laikyta, kad ligų dvasią sukelia būtent priešiškai nusiteikę (ar priešiškos genties) šamanai. Su jais būdavo kaunamasi ištisu frontu, pagal visas taisykles, reikėdavo prasiskverbti pro šamano dvasių išstatytas užkardas. Prasiveržti nebūdavo lengva, tačiau kova laikyta neišvengiama, nes jeigu nepavyktų piktųjų dvasių įveikti, jos užgriūtų savos genties žmones – užleistų ligomis, "ėstų jų sielas", sėtų mirtį. Dvasios, kaip minėta, keliaudavo zoomorfiniais pavidalais, ir jų kovos būdavo tiesiog kova už genties būvį, kurią kovodavo genties šamanas, jo gentainiams aistringai pritariant. Čia galima prisiminti ir pasivertimą vilkais, ir zoomorfines ar pabaisiškas Užgavėnių kaukes, keliančias didžiulį "antgamtinį" triukšmą, kai tuo metu du – Kanapinis ir Lašininis – imasi dėl ateities, bergždžios ar gausios.

Lietuvių, lenkų, rusų ar italų vilkolakiai, kurie kaudavosi dėl šviesios ateities su pragariškomis jėgomis, byloja apie tai, kad gentis, tauta ar teritorija ne tik turėjo politinį statusą ar vardą, bet ir būdavo prižiūrima sakralinių sargybinių. Panašių elementų yra ir evenkų šamanizme, čia tai suvokiama ir nusakoma labai aiškiai – kiekviena gentis turi savo sakralinius riboženklius, savitą užkardą nuo piktųjų dvasių poveikio, vadinamąją marylja: genties šamanas sau pavaldžias dvasias sustato aplink genties ar giminės žemę, sukurdamas užkardą nuo piktųjų dvasių poveikio, nelaimių. Marylja neregima driekiasi per taigą – nuo vieno kalnagūbrio iki kito, nuo upelio iki upelio, nuo vienos kalvos iki kitos, apjuosdama savąją ir savųjų gentainių teritoriją kaip visumą. Visa, kas yra gimtojoje žemėje: taiga, žvėrys, žuvys, naminiai elniai, žmonės – turi jaustis saugiai, nes juos dieną naktį patikimai saugo šamano dvasios sargybinės. Iš oro teritoriją dengia šamano dvasios paukščiai, taigoje – dvasios žvėrys, upėse – dvasios žuvys ir pan. Tačiau, kaip žinoma, nelaimės ar nepritekliai vis vien neaplenkia genties – išorės poveikis vis dėlto yra, o pačios dvasios irgi nėra visagalės: jos gali ką nors pražiopsoti, apsirikti ar galiausiai nusileisti kovoje su stipresniu priešininku. Kai marylja būdavo pralaužiama, žmones užgriūdavo ligos ar kokios kitos nelaimės, ir tada dvasios sargybinės pranešdavo apie situaciją šamanui, o tasai stengdavosi atitaisyti prolaužą užkardoje ir atkurti vientisumą. Tokios prolaužos galėdavo būti ypač tikėtinos virsmų dienomis, per tam tikras religines šventes – kai itin įsisiūbuodavo ir blogio galios arba pusiausvyra pasidarydavo ypač trapi. Tarkime, lietuvis vilkolakis Thiessas su kolegomis išeidavęs į kovą Joninių naktį – lygiai taip pat sukrusdavo ir raganos, rengiančios savo svarbiausius metinius šabus ant kalvų. Jurginės, atitinkamas laikas, kai prasideda ganiavos periodas ir ima želti augmenija, blogio jėgoms pasireikšti taip pat buvo palanki proga. Matyt, daugelis ritualų (vėlesniais laikais virtusių prasmę praradusiomis, bet tebepraktikuojamomis apeigomis) ir būdavo skirti apsauginiam sluoksniui, apsauginei ribai sustiprinti, daiktams ir riboženkliams iš naujo pašventinti, sargybai sutvirtinti. Bet šiai prielaidai reikia atskiros studijos.

Grįžkime prie evenkų: jų nuomone, šamano mirtis yra didžiulė netektis visai genčiai, nes kartu išnyksta marylja, suyra užkarda. Naujo šamano poreikis genčiai yra nepaprastai didelis; užkardą jis turės ręsti iš naujo. Bet ne mažiau naujas šeimininkas reikalingas ir visoms šamano dvasioms sargybinėms. Jos dažniausiai pačios išsirenka kandidatą iš šamano giminaičių: ateina pas būsimąjį šamaną drauge su protėvių dvasiomis ir įkalbinėja jį perimti šamanavimą. Kartais jos griebiasi grasinimų ir jėgos. Dvasių pasirinktajam jokiu būdu nepavyks išsisukti nuo šamanystės. Dvasios jam grasina mirtimi, pasiunčia ligą, karštinę, persekioja ir visą giminę, ir po ilgesnio ar trumpesnio pasipriešinimo išrinktasis perima savo funkcijas. Taigi galima sakyti, kad šamanystė yra paveldima – iš giminės dvasios pasirenka vieną (nebūtinai patį artimiausią šamano giminaitį). Ši dovana pereina iš kartos į kartą toje pačioje šeimoje.

Tas pats sakoma ir apie "kalbamuosius žmones", ir apie M. Pretorijaus minimus burtininkus, kerėtojus, kurių galia pereidavusi vienoje šeimoje, tačiau pagrindinę galią paveldėdavęs vienas šeimos narys, o kiti galėdavę jos visai neturėti. Kaip minėta, panašiai galią valdyti kaukus žyniai kaukučiai perimdavę iš kartos į kartą. M. Pretorijus, apibendrindamas tokias ypatingas dovanas, pažymėjo, kad jo minėta sapnuotoja, kartais tris dienas išbūdavusi apimta transo, laikė tai Dievo dovana, bet kartu ji pažymėjo, "kad Dievas ne visada skiriąs tokias dovanas specialiai vienam asmeniui, o paprastai apdovanojąs visą giminę bei šeimą". M. Pretorijaus amžininkų nadruvių manymu, elgtis su žalčiais, kaukais ir pan. moka ne visi šeimos žmonės, o tik keletas ar netgi vienas iš giminės, bet kai "tokie gamtos apdovanoti asmenys miršta, šeimoje tuoj pat atsiranda kitas, kuris, pats to nežinodamas, gali daryti tokius stebuklus" (BRMŠ III, 280–281).

Įtikėtina, kad dalis burtų, apžavų ir pan. yra kilę iš šamanistinės tradicijos, kaip turbūt archajiškiausios parareligingumo formos, ir todėl paralelės Sibire neturi stebinti – tai universalus ekstazės technikos atvejis, panašiomis formomis besireiškiantis visame pasaulyje. Žinoma, tai netrukdo formuotis vietinėms atmainoms, atsirandančioms, kai šamanistinė technika išgyvena degradavimo ar klestėjimo laikotarpius. Visiškai nunykti, net ir industrinėje visuomenėje, ji tikriausiai negali, tačiau keisti formas – be jokių abejonių. Klausimas, kokią sąsają tokie dalykai turėjo su oficialia religija, tikriausiai keltinas kiekvienu atskiru atveju. Benandanti ilgą laiką nebuvo Inkvizicijos persekiojami, Lietuvoje ar aplinkiniuose kraštuose raganos ir raganiai būdavo deginami, vilkolakiai – ne. Tarp absurdiškiausių kaltinimų raganoms nėra kaltinimų vilkolakyste.

Nuorodos:

1. http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110116220150/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=737&kas=straipsnis&st_id=3792
2. http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131122549/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=736&kas=straipsnis&st_id=3773